Ankstyvas rytas. Prieš saulę spindi rasos lašais aptaškyti voratinkliai. Jie išdžiaustyti visur: eglės šakose, tarp nudžiūvusių builių stiebelių, žolėje. Vienas, matyt, pavėlavęs tebemezga: eina ir eina ratu, pagal laikrodžio rodyklę. Ratas vis mažėja ir panašėja į saulės spindulius.
Vorai dirba naktimis. Tada – ramiau. Jiems nereikia šviesos. Nors voras turi aštuonias akis, jis nemato savo darbo tokio, kokį regime mes. Visas jo jutimas – kojose, kurios irgi aštuonios. Voras turi širdį! Tik jo kraujas ne raudonas, o bespalvis, todėl jį sutraiškius, mums nė kiek neskauda… Nors nuo seniausių laikų tikime, kad jis neša laimę, jokio realaus šio prietaro paaiškinimo neradau nė „Vikipedijoje“. Bet užtat internete naršydama apie vorus sužinojau daugybę įdomių dalykų. Pasaulyje yra daugiau kaip 38 tūkstančiai vorų rūšių, o gyvena jie visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Tad laimės turėtų užtekti visiems. Bet anaiptol.
Voras patelę vilioja ritualiniais tuoktuvių šokiais. Kokie ten šokiai – kojų kilojimas, pilvelio įtraukimas… Bet to nepakanka – voras patinėlis turi sumedžioti musę ir atnešti ją savo išrinktajai. Jei ji linkusi poruotis, priima dovaną. Kol vaišinasi muse – ištraukia vidų, palikdama tik išorinį dangalą, voras patinėlis ją apvaisina. Bet tuo voro laimė ir baigiasi. Dažniausiai patelė suėda ir savo draugą, arba jis pats nugaišta, išvargintas tuoktuvių ritualų…
Sudėtingas, įdomus vorų gyvenimas. Vaikystėje tikėjau, kad ir vorai, nusimezgę tinklus, išskrenda į šiltus kraštus, todėl jų parašiutais apkarstyti visi žolynai ir medžiai. Niekur tie vorai neišskrenda – tai draikosi laumės plaukai! O jei rimtai, vorų rudenį pagausėja todėl, kad suauga išsiritę voriukai, ir visi nori prieš žiemą sočiai pavalgyti.
Palei klėtį skėtį iškėlė žvynabudė – toks grybas, mėgstantis pamiškių pievas. Žvynabude jis vadinamas dėl mažų rudų žvynelių ant kepurėlės. Tai valgomas grybas, vis dažniau renkamas ir vertinamas dėl įdomaus skonio. Jei žvynabudę iškepsite su išplaktais kiaušiniais ir miltais, neatskirsite nuo šviežios veršienos kepsnio.
Kodėl žvynabudė vadinama žvynabude – suprantama. Voveraitė primena gyvūnėlio tuo pačiu pavadinimu spalvą, raudonviršis, musmirė – irgi viskas aišku. Bet kodėl vienus grybus dzūkai vadina žydukais, o kitus – vokietukais, niekas man paaiškinti negalėjo. Gal vokiečiai pradėjo rinkti pirmieji? Mat išvaizda jie primena šungrybius ir pas mus nelabai vertinami, bet marinuoti gardumu nenusileidžia baravykams. Beje, kodėl baravyką mūsų protėviai pavadino baravyku? Juolab, kad tai – vienašaknis keturių skiemenų žodis, o tokių mūsų kalboje reta.
Tarp samanų raudonuoja bruknių kekės. Jos šiemet itin derlios. Brauki, brauki per visą kekę – bus uogienės. Bet geriau bruknę pamaišyti su saldžiomis kriaušėmis. Bus gardu prie keptos žąsies! O bruknių lapeliai žaliuos per visą žiemą. Bene Simonas Daukantas mūsų gimtąją kalbą yra palyginęs su žiemą vasarą žaliuojančia bruknele. Garbė jai! Ir vėl suku galvą, kas pirmasis pastebėjo, kad bruknes braukti gera? Mėlynės – mėlynos (nors rusams jos atrodo juodos), žemuogės, gervuogės… O iš kur avietės? Viena moterėlė man liaudiškai išaiškino: taigi primena garbanotą avį… Gal tikrai?
Vakaro rūkas jau plaukia pievomis. Lyg palietas pienas užlieja girios apsuptą kaimelį. Kvepia visas oras. Rasa sudrėkina apdžiūvusius žolynus, išsausėjusius gėlių žiedynus… Geltonai šviečia tik bitkrėslės. Jos ypač aitrios. Bitės ant jų netupia ir nerenka nektaro. Nuodingos! Užtat geras vaistas apetitui sužadinti. Senovėje vaikams duodavo, norėdami išvaryti parazitus – kirmėles. Tik negalima padauginti. Jei krečia bites, pavojingos ir žmogui…
Rugpjūčio ir rugsėjo dangus! Žvaigždės žvaigždės – didelės ir mažos! Ryškios, drėgnos, spindi lyg dangaus žolynų rasos… Kodėl jų tokia gausybė matoma tik šiuo metų laiku? Galaktikos – žvaigždžių, saulių spiečiai virš mūsų galvų – lyg voratinkliai… Sumirksi viena žvaigždelė, supulsuoja ir puola žemyn, į žemę – nespėju sugalvoti noro. Stoviu išsižiojusi, laukiu kitos…
Žemė pilna vorų ir voratinklių, gaudančių laimę. Dangus pilnas žvaigždžių, krentančių į mūsų delnus. Ir laimės, kai pagalvoji, mums duota daugiau nei galime suimti…
Regina JASUKAITIENĖ
Autorės nuotrauka
