Ambasadorius Stasys Lozoraitis. Lozoraičių muziejaus nuotrauka
Tautos atmintyje Stasys Lozoraitis (1924–1994) išliko kaip nepaprastasis ir įgaliotasis Lietuvos ambasadorius JAV ir dar daugiau kaip Vilties prezidentas, pirmųjų prezidentinių rinkimų dalyvis, kuris savo asmenine pozicija ir laikysena parodė brandžios politinės sąmonės ir aukštos kultūros asmens pavyzdį.
Jo žmonos Danielos de Orcole Lozoraitienės rašyto dienoraščio (iš italų kalbos išvertė artima D. ir S. Lozoraičių šeimos draugė prof. Vaiva Lesauskaitė) fragmentai ne tik atskleidžia patirtus įspūdžius ir išgyvenimus, bet ir autentiškais liudijimais papildo to meto Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo panoramą.
Daniela: „Juo taip didžiuojuosi, lyg būčiau jo motina“
Pavasariškos saulės nutvieksta Roma į tėvų gimtąją, nuo 1939 m. neregėtą, žemę išlydėjo ambasadorių Stasį Lozoraitį ir jo žmoną Danielą. „Visą laiką žinojau, kad ši diena ateis, todėl beveik nesijaučiu nustebusi, – rašė ji dienoraštyje. – Tai yra teisinga. Žinau, kad bus puiku, kad lyg tai aš kaip ir Bamo (taip šeimoje vadintas Stasys) grįžčiau namo.“
Kaip iš aristokratiškos giminės de Ercole kilusiai italei iš lėktuvo lango atrodė Lietuva? „Visa balta nuo sniego, atrodo lyg kalėdinis peizažas, – rašyta dienoraštyje. – Namai mažiukai, primena tuos, kurie dedami ant torto – šokoladiniai ir pabarstyti cukrumi. Daug užšalusių ežerų ir ežerėlių, aukštų ir liaunų medžių miškai. Nesimato nei mašinų, nei žmonių, ir tai suteikia šiek tiek nerealumo jausmo. Atrodo, lyg visa stabtelėjo, lyg sulaikytų kvėpavimą.“
Nuo lėktuvo trapo lipdama Daniela, išvydusi vienos moters rankose gėlių puokštę, pagalvojo, kad ji yra brangesnė už orchidėjų krepšį, nes tai yra miela. Šypsodamasi stebi, kaip būrio žmonių apsuptas Bamo dalydamas interviu sako gražius žodžius: „Aiškiai matyti, kad čia esantieji drauge su mumis išgyvena nuostabiausią akimirką. Tai matyti iš jų veidų, tai galima jausti širdimi.“ Jaudinantis momentas D. ir S. Lozoraičiams sveikinantis su atėjusiais pasitikti Gražina Landsbergiene, Ramūnu Bogdanu, Emanueliu Zingeriu, 15 metų Romoje rezidavusio diplomato Černeckio dukra Liučija Černeckyte.
Daniela ir Stasys Lozoraičiai. Lozoraičių muziejaus nuotr.
Vasario 9-oji. Sekmadienis. Kaunas. Senamiestyje Vilniaus gatve žingsniuojama į Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedrą. Danielai žvilgtelėjus į šonines gatveles, kaip rašyta dienoraštyje: „Suspaudžia širdį ir man norisi verkti. Žinau, kad bus atkurta, nes tai yra lietuvių prigimtyje, bet kiek laiko užtruks? Norėčiau turėti burtų lazdelę ir tada per akimirką viskas sugrįžtų į savo vietas. Mintis vaikiška. Metai ir laiko žaizdos nenusibraukia, kaip ir neišnyksta veido raukšlės.“ Nuotaika nuskaidrėja įžengus į žmonių pilnutėlę arkikatedrą, kur pamato prof. Vytautą Landsbergį, mons. Vytautą Kazlauską, iš Romos specialiai čia atvykusias bičiules Wandą ir Nellą Gawronskas.
Stasio Lozoraičio pokalbis su VDU prorektore Liucija Baškauskaite, šalia – Daniela Lozoraitienė. VDU bibliotekos nuotr.
Nuostabios šv. Mišios, kurias aukojo legendinis, bet iš pažiūros trapesnis, nei Daniela įsivaizdavo, kardinolas Vincentas Sladkevičius. „Bamo skaito Šventojo Rašto ištrauką, po jo – kiti, – vingiuoja dienoraščio eilutės. – Išeiname pro užpakalines duris, tas pačias, pro kurias įėjome, ir randame laukiančią minią, sujaudintą ir santūrią. Ji pradeda dainuoti. Mane apima nesutramdomas graudulys ir virpulys, kurio negaliu suvaldyti. Žinau, kad verkiu kaip ir daugelis kitų dainuojančių žmonių. Bamo eina ir sveikinasi, jį stengiasi paliesti, duoda laiškus ir raštelius. Visi žino, kas jis yra, ir visi yra su juo. Tai yra tos akimirkos, kurios nubraukia visus buvusius sunkumus ir buvusį beviltiškumą. Žinau, kad niekados neužmiršiu šios akimirkos. Nežinau, ar pajėgsiu žodžiais išreikšti tai, ką jutau…“
Vytauto Didžiojo universitete, kur prasideda ceremonija, per kurią S. Lozoraičiui ir V. Landsbergiui bus suteikti Laurea Honoris Causae in Filosofia vardai, Daniela džiaugiasi ir karštai ploja su visa sausakimša sale: „Laimei, Bamo kalba buvo graži, net jeigu aš ją supratau tik iš dalies. Praradau laiko suvokimą, atrodo, kad niekada nesibaigs…“
Visai kiti įspūdžiai sušvito apsilankius M. K. Čiurlionio muziejuje, kur Lozoraičiams buvo pristatyta ekspozicija, netrukus keliausianti Japonijon. „Esu tikra, – rašė Daniela, – kad ji turės didelį pasisekimą. Akivaizdu, kad dailininkas mėgo japonų meną, nes matosi ir jaučiasi jo įtaka. Norėčiau suorganizuoti parodą Vašingtono Nacionalinėje galerijoje. Tikiu, kad galėtų pavykti. Nenutuokiu, kokių sunkumų būtų, nuo ko reikėtų pradėti. Bet pažiūrėsime.“
Pirmą kartą savo gyvenime iš vidinio poreikio D. Lozoraitienės rašytame dienoraštyje užfiksuota kiekviena detalė, kiekvienas laiko mirksnis, viskas matuota širdimi, giliai išgyventa. Prisiminusi, kaip Romoje ir Vašingtone būdavo džiugiai minimos 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto sukaktys, ir Vilniuje tikėjosi didesnio šventiškumo, visus užvaldančio patoso. Tačiau suprato, kad tik metams praėjus nuo kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, pajutusi graudulį, kai tik po mirties keliems tų dienų dalyviams buvo įteikti medaliai, širdyje pritarė minėjimo santūriai atmosferai.
Džiugesnė nuotaika vyravo Vilniaus nacionaliniame dramos teatre. Dienoraštyje pažymėta: „Vilniaus choro ir orkestro pasirodymas. Prakalbos. Pirma – Landsbergis, po jo – Ruutel ir Danijos atstovas. Paskui – Bamo. Plojimai atsistojus. Esu laiminga. Juo taip didžiuojuosi, lyg būčiau jo motina. Kalba trumpa, kaip visada įspūdinga, kaip visada jaučiamas klausytojų susikaupimas ir dėmesys.“
VDU garbės daktaras Stasys Lozoraitis. VDU bibliotekos nuotr.
Kaip šviežio oro gurkšnis
Iš Romos į Vilnių 1992 m. pabaigoje D. ir S. Lozoraičiai atvyko pradėjus ruoštis pirmajai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje prezidento rinkiminei kampanijai. D. Lozoraitienė ir vėl palinko prie savo dienoraščio: „Iš įvairių pusių vyksta spaudimas, kad Bamo kandidatuotų. Tai yra didžiulė dilema, bet skubiai reikia nuspręsti. Visada galvojau ir esu tuo tikra, kad Bamo yra vienintelis žmogus, turintis reikiamas savybes. Galėtų atlikti nuostabų darbą… Nežinau, ką atsakyti tiems, kurie klausia, ko aš linkiu. Viena vertus, galvoju, kad, nepaisant didelių sunkumų, tai yra viso gyvenimo pareigos besąlygiškai atsidavus tarnauti savo tėvynei pripažinimas. Kita vertus… Kas, jei nepavyks padaryti visko, ko iš jo laukiama. Čia praverstų stebuklai. Nežinau, galbūt nenoriu pati sau ištarti, nepajėgiu įsipareigoti. Žinau tik, kad kaip visados, noriu, kad Bamo darytų tai, ką nusprendė daryti. Ir kaip visada ieškosiu būdų jam padėti. Taip pat žinau, jei kažkas jam nutiktų, niekada negalėsiu sau atleisti, kad parėmiau, kad padėjau susinaikinti. Tai yra nerimas, su kuriuo gyvenu ir su kuriuo turėsiu gyventi ateityje.“
Prasidėjus prezidento rinkimų kampanijai, dienraščio „Respublika“ vyriausiasis redaktorius Vitas Tomkus paskolino redakcijos žiguliuką ir vairuotoją S. Lozoraičio rinkiminiam štabui. Kaip prisiminė „paskolintas“ jaunas vairuotojas Algis Lukoševičius: „Nors kandidatui į prezidentus buvo siūlyta važinėtis užsieniniu automobiliu, S. Lozoraitis net stojo piestu…“
Ir vis dėlto garsiausią prezidentinės rinkimės kampanijos starto šūvį paleido Lietuvos televizijos žurnalistas Marius Lukošiūnas, ne tik organizavęs istorinius debatus, bet pirmiausia jų reikalingumu įtikinęs savo kolegas ir skeptiškai nusiteikusius oponentus. Pirmieji kandidatų į prezidentus debatai 1993 metais šalyje buvo didelė naujovė, kadangi iki tol 50 metų lietuviams teko klausytis patoso pilnų vadovų monologų.
Ar jie pavyko? Ne tas žodis, jie buvo tiesiog perfect, nes ambasadorius Stasys Lozoraitis ne tik suprato debatų idėją, bet ir džiaugėsi, kad jie bus. Jo kampanija buvo pagrįsta naujos šalies, naujos visuomenės vizija. Tai buvo tas kandidatas, kuris iš tikrųjų buvo pasiruošęs sutelkti visus ir sutelkti būtent idėjų pagrindu. Pasak žurnalisto M. Lukošiūno, S. Lozoraičio prezidentinė darbo vizija atitiko tą, kokia vėliau susiklostė šalies politinėje sistemoje: kad prezidentas nėra pagrindinis šalies vadovas, kuris tvarko viską – nuo ekonomikos iki policijos, ir kad prezidento institucija turi turėti idėją, o vėliau ją įgyvendina kartu su visomis kitomis institucijomis. Taigi S. Lozoraitis, kaip yra džiaugęsis M. Lukošiūnas, „buvo absoliutus debatų entuziastas, jis tikėjo šia naujove, tikėjo, kad ji mus skirs nuo to, kas buvo iki tol“.
Pirmieji istoriniai debatai Lietuvos televizijoje. LTV nuotr.
Apie santykius su savo rinkimų konkurentu S. Lozoraitis Kaune kalbėjo: „Pradėdamas rinkimų kampaniją aš ponui Brazauskui pasakiau: asmeniškų puolimų prieš jį nedarysiu, norėčiau, kad šita kampanija, bent jau aukščiausiu lygiu, būtų korektiška. Ir šito principo laikiausi, laikausi ir laikysiuosi iki paskutinės dienos, taigi, iki penktadienio 24 valandos. Man atrodo, kad yra atėjęs laikas, kad mes pradėtume kalbėti kultūringai ir civilizuotai net ir politiniais klausimais. Užtenka purvų svaidymo, kuris yra ne tik nekultūringas, kuris įžeidžia ne tiktai tą, kuris svaido purvais, bet ir visus mus, kurie esam priversti klausytis niekų ir melų, vietoj išsamaus gvildenimo svarbiausių mūsų problemų.“
Kiekvieną dieną buvo rengiami trys, keturi susitikimai su rinkėjais, neretai šaltose provincijos kultūros namų salėse. Po to vykdavo štabo pasitarimai, diskusijos. Ir taip nuo aštuonių ryto (punktualiai ar net keliomis minutėmis anksčiau), neretai – iki trečios valandos nakties.
Štai ką Daniela rašė apie susitikimą Vilniaus „Žinijos“ draugijos salėje: „Bamo kalba labai dėmesingai auditorijai. Atmosfera nuostabi. Jaučiasi, kad Bamo visiems jau yra prezidentas. Kaip ir visada jo kalba puiki. Seka klausimai. Jų daug. Ilgai trunka, daugiau dviejų valandų. Jaučiasi, kad visi nori, kad niekada nebaigtų. Galiausiai rankos pilnos gėlių, kortelių ir laiškų, kuriuos visi prašo paimti.“
„Ar Jūs pilnai suprantate, į kokią peklą įkišite galvą, tapęs šitos tautos prezidentu?“ – Klaipėdos Žvejų kultūros rūmuose susitikime gavęs tokį anoniminį raštelį S. Lozoraitis atsakė: „Man visuomet gyvenime patiko kišti galvą kur nereikia. Taip kad ir šį kartą ypatingai nebijau. Bet svarbiausia, aš manau, prezidentas tampa tikru prezidentu – tautos ir valstybės – kai jam padeda žmonės. Štai bus proga padėti Lozoraičiui, kad mūsų valstybė būtų ne tik teisinga, ne tik pažangi, bet taip pat žiūrėtų ir į ateitį. Ir kad jos prezidentas nedėtų galvos kur nereikia. Jūs prižiūrėsit! Ačiū labai!“
Pasak buvusio rinkiminio štabo vadovo Eugenijus Gentvilo, įkąsti buvo linkęs ne vienas, bet S. Lozoraitis kalbėjo iš esmės apie Lietuvos ateitį: „Jis sakydavo: „Taip, aš nežinau, kiek kainuoja pienas, bet žinau, ką padaryti, kad galėtumėte to pieno nusipirkti, neklausinėdami, kodėl jis taip brangiai kainuoja. Aš matau, kaip jūs vargstate, reikia eiti į kitokią Lietuvą, į ateitį.“ Tai buvo brandus žmogus: rinkos ekonomika, konkurencija, galimybės auginti savo verslą. Deja, tuo metu žmonės dar tikėjo pažadais apie pigią daktarišką dešrą – normalios dešros nė nebuvo. Vienas kandidatas kalbėjo apie vizijas, kitas – buhalterine kalba. A. Brazausko tu negalėjai pralenkti skaičiais – kiek gyvenamųjų būstų pastatyta šeimoms, kiek gatvių išasfaltuota. Natūralu, kad jis buvo vienas geriausiai tai žinančių žmonių. Nekonkuravome. Mes pasirinkome vizionieriaus, idealisto, kuris kovojo už Lietuvą išeivijoje, įvaizdį.“
„Kai kėliau savo kandidatūrą, aš visas partijas įspėjau, kad nesu jokios partijos statytinis: nei dešinės, nei kairės, – taip S. Lozoraitis kalbėjo Žemaitijoje susitikęs su rinkėjais. – Aš nesu pasirašęs absoliučiai jokių vekselių ar davęs pažadų bet kuriai politinei grupei. Aš esu joms labai aiškiai pasakęs: vadovausiuosi ta pačia sąžine, kuri man davė įsakymus 40 metų. Nes 40 metų aš tarnavau Lietuvai. Ir tiems, kuriems kyla tam tikrų abejonių, esą štai žmogus, atvažiavęs iš kažkur, jis gali mūsų sąlygų nepažinti, aš sakau: per 40 metų aš esu rūpinęsis vien Lietuvos reikalais, jokiais kitais!“
Analizuodamas Lietuvos ekonominės politikos problemas, S. Lozoraitis iškeldavo ir savo nacionalinės santarvės pasiūlyme reikštą poziciją: „Visada dirbau Lietuvai, į Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ėjau tiesiausiu keliu. Jūs galite manimi pasitikėti, kad aš nepadarysiu dalykų, kurie būtų priešingi tam, kam esu atidavęs didesnę gyvenimo dalį. Jeigu net pamanytumėt, kad kai kurie pasiūlymai yra gana drąsūs, žinokite, kad jie yra daromi Tėvynės labui. Reikia minimumo, dėl kurio mes visi sutinkame. Ir tas minimumas, man atrodo, irgi yra gana paprastas ir visiems turbūt priimtinas. Mes norim, kad valstybė būtų nepriklausoma, mes norim, kad ji būtų demokratinė, mes norim, kad ji būtų šviesi, teisinga, pažangi, kad ji būtų motina visiems.“
Stasio Lozoraičio susitikimas su rinkėjais 1993 m. Nacionalinio muziejaus nuotr.
Kai dangus buvo nusileidęs ant Lietuvos žemės
„Šiandien yra pirmadienis, vasario pirma, – dienoraštyje rašė Daniela. – Nuo to laiko, kai atvykau į Biržus, kad prisijungčiau prie Bamo, praradau laiko pojūtį. Viskas pradėjo suktis beprotišku ritmu. Viskas labai įdomu ir labai patrauklu. Manau, kad taip bus iki vasario 13-osios. Taigi, nebus įmanoma aprašyti detaliai to, kas vyksta, nebus laiko ir bus daug emocijų. Net jeigu to neaprašysiu šiame dienoraštyje, žinau, kad niekada negalėsiu pamiršti tų dienų, tų tarpusavyje panašių veidų, klausimų, kurie iš esmės visą laiką tie patys, vilties ir kartais įtarumo, kurie visada yra tolygūs.“
Ambasadorius S. Lozoraitis, rinkimų kampaniją pradėjęs turėdamas 6 proc. populiarumo, per kelias savaites apkeliavęs didžiuosius miestus ir tik nedidelę dalį Suvalkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos miestų bei miestelių, pasiekė 40 proc. pasitikėjimo reitingą, nepaisant to, kad įtakingoji spauda ir tuomet beveik monopoliniai Lietuvos radijo ir televizijos kanalai S. Lozoraičio atžvilgiu laikėsi geriausiu atveju atsainiai skeptiškai, blogesniu – vienpusiškai kritikavo. Kaip rašė Daniela: „Bamo padarė stebuklą. Jis kovojo visomis savo jėgomis, širdimi ir dvasia. Per tris savaites padarė tai, ką Landsbergis su saviškiais privalėjo padaryti per tuos dvejus metus.“
Laisvosios Europos radijas ir „Amerikos balsas“ praktiškai buvo vieni iš nedaugelio informacijos šaltinių, kurie neužsiiminėjo vieno ar kito kandidato propaganda, jie stengėsi balansuotai parduoti informaciją apie rinkimų kampanijos eigą. Tuo metu šaltose, neapkūrentose salėse į susitikimus su S. Lozoraičiu gausiai susirinkę žmonės pergyveno tai, ką Lietuva išgyveno savo kelio į nepriklausomybės atkūrimą pradžioje – 1988–1989 metais, kai, atrodė, dangus buvo nusileidęs ant Lietuvos žemės ir mūsų akyse dedasi stebuklai… Daug kas vylėsi, kad ir vėl įvyks stebuklas, žmonės pasirinks S. Lozoraitį ir vakarietišką Lietuvos politinės raidos kryptį po to, kai 1992 m. Seimo rinkimuose Sąjūdis buvo sutriuškintas ir absoliučią daugumą Seime laimėjo buvusieji komunistai. Tačiau stebuklas vėl nepasikartojo…
Kandidatas į prezidentus Stasys Lozoraitis M. K. Čiurlionio nacionaliniame muziejuje. Muziejaus nuotr.
Ką apie tai dienoraštyje rašė D. Lozoraitienė? 1993 m. vasario 16 d., antradienis: „Žaidimai baigti. Laimėjo Brazauskas su 60 proc. jam atiduotų balsų. Lietuva šiandien kaip labai ligotas žmogus, kuris neturėjo pakankamai drąsos pasikliauti nauju gydytoju, kuris galėtų išgydyti. Lyg būtų apimta Stokholmo sindromo, dar įtakoje tų, kurie yra kalti dėl jos visų blogybių ir nelaimių. Tačiau lango plyšelis jau atvertas ir šiek tiek šviežio oro įėjo į šitą kapo rūsį, ir daug žmonių tai suprato.
Tikrasis šios kovos laimėtojas yra Bamo. Deja, tai tik moralinė pergalė. Bet tai tolygu. Ši pergalė neleis jam daryti to, ką privalu greičiau daryti, kad būtų išgelbėta tai, ką dar galima išgelbėti. Bet ji jam leis tęsti savo gyvenimo kovą žinant, kad čia yra kas jį pažįsta, jį remia, juo seka ir juo tiki. Nuo dabar jam bus dar sunkiau dirbti. Bet jis nėra žmogus, kurį būtų galima įbauginti. Sunkumai niekada jo nesustabdė.
Visą mano gyvenimą lydės šios patirties (norėjau rašyti „nuotykio“) atminimas, visada atsiminsiu šių apleistų ir šaltų laukų, kuriuos pravažiavome, liūdesį, dabar neįtikėtiną ir nepriimtiną atsilikimą, apleidimą skurde ir tuo pačiu metu orumą ir viltį, kuri vienu momentu (deja, tik vienu momentu) nušvietė šią tamsą.
Gerai žinau, kiek daug kančios yra pasaulyje. Kiti kraštai kenčia, galbūt dar nuo didesnių blogybių. Bet šis kraštas yra toks brangus mano širdžiai, kad priverčia užmiršti kitų nelaimes. Po keleto dienų išvyksime. Nežinau, ar dar kada nors grįšime. Vargšė Lietuva, dar kartą nukryžiuota!“
1994 m. spalio 28 d., penktadienis: „Neužtenka žodžių, kad būtų galima papasakoti visa, kas įvyko per tą laikotarpį, kai parašiau paskutinius šios „kronikos“ žodžius. Neužtenka žodžių, tačiau būtina juos rasti. Bamo mirė. Jis išėjo labai išdidžiai, taip, kaip gyveno. Mirė birželio 13 d., 1994 m. Dėl jo mirties aplinkybių, dėl ligos, kuri lėmė mirtį, privalau dar turėti patvirtinimų. Jo paskutiniai žodžiai, jo paskutinės mintys buvo skirtos Lietuvai. Stipriai laikydamas mano ranką jis pasakė: Ricordati! Bisogna difendere le nostre frontiere. La pace nella sicurezza. Dobiamo organizzarci. Ricordati le frontiere… („Atmink! Būtina ginti mūsų sienas. Taika yra saugume. Turime organizuotis, atmink sienas…“).
Lietuva buvo jo gyvenimo aistra. Aš buvau laiminga galėdama tame dalyvauti. Tai mus sujungė dar stipriau. Ir tai yra gražiausias palikimas, kurį jis man paliko. Su juo išėjo viskas. Mano gyvenimo džiaugsmas, mano pačios buvimo prasmė. Bet mano siela ir širdis kiekvieną akimirką paskui jį seka toje mums nepažįstamoje ir bauginančioje dimensijoje. Mano sielvartas yra ir bus begalinis, tačiau privalau ir noriu rasti jėgų, kad galėčiau jo atminčiai atlikti tinkamus darbus, kad ir kiti jį atsimintų visados. Tik taip jis niekada nemirs. Aš suvokiu, kad kiekviena mano gyvenimo akimirka yra monologas, skirtas jam, kur jis bebūtų. Ir esu tikra, kad Bamo kokiu tai būdu yra su manimi, šalia manęs, visada ir amžinai.“
Irena Petraitienė
Tekstas pirmą kartą publikuotas portale www.bernardinai.lt 2024-08-07.
