Nuotrauka atminimui.
2024-ieji – LR Seimo paskelbti Lozoraičių šeimos metai. Lietuvos žurnalistų draugija (LŽD) jų pradžioje įsteigė žurnalistikos studentams skirtą Kazio Lozoraičio vardo stipendiją (mecenatas Gediminas Jaunius). Šiais metis LŽD komisija pasiūlė parengti esė tema „Lozoraičių šeimos pėdsakai Lietuvos istorijoje ir šiandienoje“. Pirmosiomis stipendijos laureatėmis tapo VU žurnalistikos studentės – trečiakursė Goda Ponomariovaitė ir pirmakursė Aistė Uckutė. Premijos įteiktos gegužės 11-ąją Kaune, žurnalistams švenčiant Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Lietuvoje bei Pasaulinę visuomenės komunikavimo dieną.
Skaitytojų dėmesiui siūlome vienos iš laureačių esė, su džiaugsmu priimdami augančios žurnalistų kartos pastangas sąžiningai, atsakingai ir pagarbiai žvelgti į istoriją bei į vakar ir šiandien jas kuriančias asmenybes.
Tada, kai prieš trisdešimt ketverius metus Lietuva atgavo nepriklausomybę, istorijos žvilgsnis krypo ir tebekrypsta į tuos, kurie savo nepertraukiamu darbu prisidėjo prie laisvos valstybės kelio. Gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje paliko Lozoraičiai – diplomatų, visuomenės veikėjų, žurnalistų šeima. 2024-ieji paskelbti Lozoraičių giminės, savo gyvenimu ir veikla pelnytai tapusios Lietuvos valstybingumo simboliu, metais. Net ir nublokšti už kelių tūkstančių kilometrų, Lozoraičiai nepertraukiamai skleidė informaciją apie okupacijai besipriešinančią Lietuvą.
Lozoraičių giminės istorijos užuomazgų aptinkama diplomato, užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio tėvo Motiejaus biografijoje. Jis – buvęs pirmasis advokatas Lietuvoje, rėmęs Varpo ir Ūkininko laikraščių veiklą. Keldamas visuomeninius klausimus savo straipsniuose, jis smerkė lietuvių spaudos draudimą. Pats kalbininkas Jonas Jablonskis M. Lozoraitį yra įvertinęs „doriausio, tiesiausio ir didžiausio takto žmogumi“. Gal tėvo pavyzdys ir meilė Lietuvai įkvėpė ir patį S. Lozoraitį savo gyvenimą skirti visuomeninei ir politinei veiklai?
Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje žiūriu į parodos „Lietuva yra.
Diplomatai Lozoraičiai dėl Nepriklausomybės“ eksponatus. Pro vitrinį stiklą dirsčioju į penkiasdešimt metų senumo Lozoraičių šeimos nuotrauką, kurioje krėsluose įsitaisę į fotoobjektyvą žvelgia Stasys Lozoraitis ir jo žmona Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė. Šalia stovi judviejų sūnūs: Kazys ir Stasys.
Mano žvilgsnis užkliūva už Stasio Lozoraičio vyresniojo, jau į aštuntą dešimtį įkopusio Lietuvos diplomato. Būtent jis, likus vos kelioms savaitėms iki sovietų okupacijos, tuomečio Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio buvo paskirtas likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu. Lietuva jau buvo okupuota, tačiau S. Lozoraitis intensyviai skleidė Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo klausimą.
Mano manymu, svarbu paminėti ir tai, kad jo iniciatyva Lietuvos pasiuntiniai įvairiose užsienio valstybėse įteikė protesto notas vyriausybėms. Tai rodo, kad S. Lozoraitis siekė veikti visapusiškai arba, kaip dabar mėgstama sakyti, – komandiškai. O šalia jo, ant krėslo, įsitaisiusi jau garbaus amžiaus S. Lozoraičio žmona Vincenta. Šios moters asmenybė nė kiek nenublanksta įtakingo vyro šešėlyje. Dar neištekėjusiai Vincentai Matulaitytei buvo svarbi savo tautinė lietuviška tapatybė. Nors ir nebuvo sufražistė, tačiau gynė moterų teises, didelį dėmesį skyrė vaikų auklėjimui. Domėdamasi Lozoraičių šeimos istorija pastebiu, kad giminėje ryškūs žurnalistikos pėdsakai: Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės ir jos sūnaus Kazio Lozoraičio kelias žymi žurnalistinį indėlį rašant straipsnius, kuriant radijo laidas. „Moteris ir pasaulis“ – tai V. Matulaitytės-Lozoraitienės ir žymių to meto moterų leistas žurnalas apie moterų gyvenimą, veiklą, organizacijas, akcentuojami rūpimi vaikų auklėjimo klausimai.
Ji ne tik suspėjo būti žurnaliste, bet ir sunkiau gyvenantiems, vargstantiems padėti, domėtis Marijos Montessori ugdymo filosofija. Man, kaip būsimai žurnalistei, buvo svarbu išsiaiškinti, kuo svarbi ir kokią įtaką ši pedagogika darė jos vaikams. Pirmiausia, tai šios metodikos principai grindžiami vaiko atsakomybe ir laisve, gebėjimu savarankiškai daryti sprendimus. Šių idėjų šalininkės Marijos Varnienės darželį Kaune lankęs ir Lozoraitienės sūnus Kazys. Turbūt ir kryptingai žurnalistinei veiklai Kazį Lozoraitį įkvėpė mama.
Dar vieno diplomato Lozoraičių giminei negana: minėtas K.Lozoraitis, baigęs žurnalistikos studijas, ėmėsi Lietuvos atstovybės prieš Šventojo Sosto patikėtinio asmeninio sekretoriaus darbo. Tačiau tuo metu Vatikanas nepripažino Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės darinio, todėl K. Lozoraitis du dešimtmečius atsidavė žurnalistiniam darbui ir redagavo Vatikano radijo lietuvių žinias. Lietuviškos radijo laidos Vatikane veikė karo metu, o tai didelis K. Lozoraičio nuopelnas. Šis etapas nebuvo lengvas: juk parengti laidą reikėjo informacijos iš Lietuvos, o ją gauti tuo metu buvo sudėtinga. Transliacija iš Vatikano tapo akstinu Vakarams nepripažinti Lietuvos aneksijos. Skaitydama vieną interviu aptikau, kad tiek Valdas Adamkus, tiek Vytautas Landsbergis pažinojo diplomatą. Abu jie apibūdino Kazį kaip delikatų ir santūrų, taip pat ir eruditą. Paskutinį epitetą galiu pagrįsti tuo, kad K. Lozoraitis Martyno Mažvydo bibliotekai padovanojo tūkstančius knygų!
Paieškos laukelyje įvesdama „Lozoraičių šeimos kolekcija“, randu ne tik knygų, tačiau ir įvairių garso įrašų, itališkos muzikos takelių. Susimąstau, koks ypatingas šis palikimas – diplomatų šeimos kolekcija, metų metus kauptos knygos, įrašai, net ir migruojant neprarasti meniniai kūriniai, mums leidžiantys prisiliesti prie trijų kartų giminės istorijos. Manau, svarbu paminėti ir K. Lozoraičio žmoną italę Giovanną Pignatelli-Lozoraitis, kuri viename interviu pasakė: „Lietuva buvo mūsų aktualija, mes ja gyvenome.“ Kartu su vyru ji dalydavosi nuomonėmis apie istoriją, politiką ir kultūrą. Kadangi buvo iš kilmingos giminės, šie ryšiai padėjo ir jos vyrui K. Lozoraičiui įtvirtinti savo, kaip Lietuvos diplomato, vardą Italijoje. Šis žavus tandemas kartu veikė keliant okupacijų ir Lietuvos nepriklausomybės klausimą.
„Saugokite sienas“ – tai Stasio Lozoraičio jaunesniojo žodžiai, labai svarią reikšmę turintys ir šiandien.
S. Lozoraitis nuosekliai ir tvirtai sekė tėvo pėdomis. Archyvai liudija, kad dar būdamas gimnazistu būsimas diplomatas skaitė patriotines eiles. Įgimta meilė tėvynei reiškėsi per dalyvavimą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo procesuose. Jis palaikė ryšius su išeiviais, skatino diplomatinių kanalų atsiradimą. Jo, kaip diplomato, kelias prasidėjo Lietuvos pasiuntinybėje prieš Šventojo Sosto, tačiau vėliau, diplomatinei tarnybai gresiant būti uždarytai, jaunasis S. Lozoraitis rado kitą pragyvenimo šaltinį, tad dirbo gidu. Daug veiklos jis turėjo su Italijos lietuvių bendruomene, puoselėdamas glaudžius ryšius, o vėliau priklausydamas ir Centriniam lietuvių globos komitetui. Puikus humoro jausmas, charizma ir optimizmas – tai savybės, kuriomis bendražygiai apibūdino S. Lozoraitį. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, diplomatas tapo pirmuoju nepaprastuoju ir įgaliotuoju Lietuvos ambasadoriumi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau tokios svarbios pareigos S. Lozoraičio neįvilko į sužvaigždėjusio politiko amplua. Vartydama prisiminimų knygą „Gyvenimas – Lietuva. Daniela ir Stasys Lozoraičiai“, perskaičiau, kad žmonės dažnai jį vertindavo kaip itin paprastą ir nuoširdų žmogų. 1993 m. diplomatas kandidatavo tapti atkurtos Lietuvos prezidentu, nešdamas toliaregišką, vakarietišką valstybės viziją. Visai kitaip nei jo konkurentas Algirdas Brazauskas, S. Lozoraitis skleidė kitokios, atsinaujinusios Lietuvos viltį. Taip žmonių jis ir buvo pramintas Vilties prezidentu. Po S. Lozoraičio mirties jo žmona italė Daniela Lozoraitienė toliau tęsė vyro pradėtus darbus. Net ir būdama kitatautė, ji labai mylėjo Lietuvą, taip pat padėjo skurstantiems ir vargingai gyvenantiems žmonėms. D. Lozoraitienės dėka Lietuva išvydo istorinius diplomatinius archyvus.
Eina 2024-ieji. Vienintelė Lozoraičių šeimos palikuonė – Daina. Jos profesinis kelias visai kitoks nei tėvo K. Lozoraičio ir senelio, tačiau labai prasmingas. Romos universitete baigusi istoriją, D. Lozoraitis savo disertacijoje rašė apie partizaninį judėjimą Lietuvoje. Už perduotus Kybartų aktus, Lozoraičių dienoraščius, rankraščius ir kitas vertybes jai buvo įteiktas Archyvaro garbės ženklas. Tai – prasminga dovana Lietuvai, leidžianti Lozoraičių šeimos istoriją prikelti iš naujo. O ir pati istorikė, net ir didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Romoje, su džiaugsmu grįžta į Lietuvą.
Šios išskirtinės giminės istorija išlieka gyva ne tik liudijimuose, bet ir prisimenant jų visuomeninę veiklą, interesus, nugulusius į archyvus. Tai šeima, kurioje trys kartos nuosekliai, žingsnis po žingsnio, dirbo Lietuvos valstybės gerovei. Jų tikslas buvo laisva, demokratiška ir vakarietiška Lietuvos valstybė.
Po kruopelytę rinkdami ir lipdydami Lietuvos istoriją, Lozoraičiai ramiai ir tvirtai kvietė kurti jos ateitį, o šalia ordinų ir kitų apdovanojimų tai buvo šeima, kuri puoselėjo valstybingumą, lietuvybę net ir būdama toli nuo gimtojo krašto. Nesuklysiu pasakydama, kad net ir prabėgus pusšimčiui metų nuo Lozoraičių šeimos diplomatinės karjeros jų nuveikti darbai ir indėlis į šviesesnę Lietuvos ateitį yra neįkainojami.
Goda Ponomariovaitė,
Vilniaus universiteto III k. žurnalistikos studentė
Artuma, 2024 m. liepa–rupjūtis
