2012 m. gruodžio 1 d. Lietuvos žurnalistų draugijos konferencijoje ,,Visuomenės pilietinio brandumo lūžiai“ išsakyta nuomonė apie politines, socialines, ekonomines aplinkybes, kuriomis šiandien tenka dirbti Lietuvos žiniasklaidai, ir kokią kultūrą ji skatina – gyvenimo ar mirties, o gal tiesiog plaukia pasroviui, prisitaikydama prie permainingų visuomenės nuotaikų.
A.Aleksandravičius
Daug ginčų ir atodūsių pastarosiomis dienomis sukėlė prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiryžimas patikrinti, ar naujosios valdančiosios kairiųjų ir populistų koalicijos kandidatai į ministrus moka anglų kalbą. Neaišku, ar tai žmogaus teisių pažeidimas, bet panašus testas reikalingas ne tik 14-kai politikų, kurie vadovaus ministerijoms mūsų šalies pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pusmetį, o ir visai Lietuvai. Kad pagaliau paaiškėtų, kodėl nemenka Lietuvos visuomenės dalis balsuoja už nuolatinius Rusijos ambasados Vilniuje svečius ir rinkėjų papirkinėtojus, nors žiniasklaida jau 6 metus tarytum pranešinėja, primena apie jų „juodąsias buhalterijas“.
Dar 2005-aisiais, kai Lietuva minėjo pirmąsias narystės Europos Sąjungoje ir NATO aljanse metines, filosofas Vytautas Radžvilas prabilo apie mūsų visuomenės dvilypumą: Lietuvos piliečiai noriai naudojasi ES privalumais, tačiau net nesivargina nuslėpti palankumo Rusijai ir visai posovietinei erdvei. Mūsų šalies statistinis vidutinio amžiaus gyventojas svajoja gauti dano ar olando atlyginimą, bet mieliau rinktųsi rusišką gyvenimo būdą, muziką, pramogas. Ir partiją, kuriai vadovauja Lietuvos teisėsaugą, politinę sistemą įžūliai už nosies vedžiojantis turtingas naujasis rusas. Pagal ES madas aprengtuose, sušukuotuose, kartais ir iškvėpintuose Lietuvos gyventojų kūnuose įkalinta sovietinė, prorusiška sąmonė. Visuomenė godžiai dairosi tik į ES duodamus pinigus, bet savęs nesutapatina su ta Bendrija. Tik ir girdime: ES per mažai remia mūsų ūkininkus, Briuselis sugalvojo nesąmoningas gyvūnų gerovės direktyvas. NATO aljansas, jokių tiesioginių išmokų nedalijantis, apskritai Lietuvoje dar reikalingas tik vienai partijai, netrukus neteksiančiai valdžios įgaliojimų. Žinoma, viešai Lietuvos visuomenė kartoja per aštuonerius narystės Europos Sąjungoje ir NATO metus gerai išmoktus standartinius sakinius apie „gilesnę eurointegraciją ir euroatlantinį solidarumą“. Bet tada, kai nereikia apsimetinėti, savo asmeninėje erdvėje žmonės iš gatvės puola sukinėti radijo imtuvų rankenėlių ir spaudinėti nuotolinių televizijos pultelių, kol pagauna Baltijos rusų radijo dažnius ir išvysta rusiško pirmojo Baltijos kanalo vaizdus – sovietinius „jaunystės“ filmus ir naujas, bet su ankstesniais kūjo ir pjautuvo prekiniais ženklais pokalbių laidas. Tik tuomet statistinis Lietuvos gyventojas nusiramina, pajunta sielos atgaivą. Net Lietuvos menininkai, mokslininkai, kultūrininkai, pritrūkę žodžių jausmams išlieti, pasiteisina: „Geriau savo mintį pasakysiu rusiškai, nes lietuviškai net taip vaizdingai skamba“. O jaunimas – ne kurčias, klausosi, dedasi į galvą. Čia jau nebepadės net ir pranašo Mozės sugalvotas būdas 40 metų vedžioti žydus po dykumą, kad išmirtų senoji karta, kuri ilgėjosi Egipto nelaisvės namuose paliktų svogūnų lysvių…
O kaip tuo metu elgiasi mūsų mieloji žiniasklaida? Ar ji bando paaiškinti visuomenei, kad vos 22 metus po penkių okupacijos dešimtmečių egzistuojanti šalis yra panaši į klaidžiu požeminių urvų labirintu einantį speleologą – negali gręžiotis atgal, nes pirmyn reiškia viltį, atgal – mirtį? Nieko panašaus, žiniasklaida stengiasi prisitaikyti prie Lietuvos visuomenės posovietinės depresijos, piktdžiugiškai skaičiuoja sužlugusias buvusias sovietines įmones ir sugriuvusius kolūkius, nuo 1990-ųjų kovo 11-osios negimusius kūdikius ir į užsienį iškeliavusius suaugusiuosius, tarsi dėl to būtų kalta Nepriklausomybė, ES, NATO, o ne okupuotoje Lietuvoje Kremliaus sukurta tokia „pramonė“, kuri iki šiol neleidžia mūsų šaliai išsiversti be Rusijos žaliavų ir atsarginių dalių.
Vis dėlto reiklesni skaitytojai, žiūrovai ir klausytojai seniai nebepasitiki iš konteksto išplėštomis lietuviškosios „elitinės” žiniasklaidos interpretacijomis (lietuviškai -atrajojimais) ir stengiasi ieškoti tikrųjų šaltinių. 2010 m. lapkričio 22 d. labai tėvynę mylintis Lietuvos dienraštis, vieną savo priedą net pavadinęs Vakarų kryžiuočių galybę sunaikinusio Žalgirio mūšio vardu, išspausdino rėksmingą straipsnį „Lietuva – tik iliuzija?” Anot straipsnio autorės, Europos Sąjungos prezidentas Hermanas van Rompėjis (Herman van Rompuy), kalbėdamas Berlyno sienos griūties 21-ųjų metinių proga, esą pareiškęs, kad „nacionalinių valstybių era jau baigėsi, o šalių savarankiškumas globaliame pasaulyje yra tik „iliuzija” ir „melas”. Iš tiesų H. van Rompėjis kalbėjo visiškai kitaip: „Kiekvienoje ES šalyje yra žmonių, manančių, kad jų šalis sugebėtų pati viena išgyventi globaliame, dideliu kaimu virtusiame pasaulyje. Tai net ne iliuzija, bet paprasčiausias melas“. Be to, H.van Rompėjis taikliai apibendrino: šiandieniniams agresyviems „tautininkams” būdingas ne kilnus pasididžiavimas savo tapatybe, bet apgailėtinas polinkis niekinti kitas tautas. Įdomiausia, kad, superpatriotiško laikraščio pakalbinti, Europos prezidentą vieningai pasmerkė Seimo nariai Valentinas Mazuronis, Algirdas Butkevičius, Vytautas Gapšys (svarbiausi dabartinės naujosios valdančiosios koalicijos ramsčiai). Ir tik vieninteliam Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnui Jurgiui Razmai (kurį laikau šiuolaikinio padoraus dalykiško politiko pavyzdžiu) užteko nuovokos atsakyti žurnalistei: „Nežinau, ar teisingai perteikti Europos Sąjungos prezidento žodžiai. Nesu gavęs H. van Rompėjo kalbos teksto, todėl nenorėčiau aptarinėti nuogirdų.”
Nevyriausybinė organizacija Europos tarptautinių santykių taryba (European Council on Foreign Relations) prieš 5 metus Lietuvą ir Lenkiją pavadino paskutinėmis arba naujomis šaltojo karo su Rusija kovotojomis. Tai ir pateisinkime šį titulą – neleiskime Europos Sąjungai ir NATO iškrypti iš krikščioniškosios, katalikiškos civilizacijos kelio, parduoti Europos šaknų už pigesnes rusiškas dujas. Žurnalistų laikysena būtų labai svarbi – juk artimiausius ketverius metus Lietuvą nusiteikusi valdyti koalicija, kurios vadai neslepia, kad stengsis „perkrauti” santykius su Rusija ir nugrūsti į tolimiausią sąžinės kampą 1992 m. birželio 14-osios Lietuvos piliečių referendumą, įpareigojusį bet kokio plauko mūsų valdžią reikalauti iš Kremliaus atlyginti sovietų okupacijos žalą.
Kai kurie Lietuvos žurnalistai, rašydami užsakomuosius (šmeižiamuosius) straipsnius apie Maskvai nesilankstančius mūsų valstybės veikėjus, ypač pastaruosius ketverius metus, pradėjo jausti asmeninę neapykantą aprašomiems politikams. Taip atsitiko daugelį redakcijų pakeitusiam vyrukui, kuris dabar dirba žinomam rusų oligarchui palankiame laikraštyje. Tam „valdomos demokratijos sarginiam šuniui” vieni niekai buvo apkaltinti, be jokių įrodymų, jog viena buvusi europarlamentarė iš Lietuvos Briuselyje viešai pasirodydavo išgėrusi, apskaičiuoti (irgi neaišku, pagal kokią metodiką), kad laikinoji krašto apsaugos ministrė per savo kadenciją pravalgė daugiau reprezentacinių lėšų nei eilinis grandinis gauna maistpinigių (ministrė vaikščiojo po kareivines ir kabino vargšams kareivėliams skirtą košę?!.) Bet tas principingasis žurnalistas labai supykdavo, kai skaitytojai primindavo kai kuriuos paties autoriaus biografijos faktus, ir, pasitelkęs net policiją, įnirtęs ieškodavo anoniminių interneto komentatorių, kad apgintų savo garbę ir orumą.
Tačiau tikiu ir žinau, kad Lietuvoje daugiau kitokių žurnalistų. Tokių, kaip šiemetis Stasio Lozoraičio žurnalistinės premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą” laureatas Zenonas Mikalauskas, skvarbus analitikas, buvęs laikraščio „ XXI amžius” politikos apžvalgininkas Petras Katinas (deja, jo jau nebėra tarp mūsų). Tai tikrieji kuklūs spaudos juodadarbiai (gerąja prasme) ir patriotai. Ant tokių žmonių ir laikosi Lietuvos žiniasklaida.
Airių rašytojas Džeimsas Džoisas (James Joyce) pasakė: „Sugriaukite Airijos sostinę Dubliną, ir miestą bus galima atstatyti pagal mano kūrinius”. Jeigu, neduok Dieve, Lietuva kada nors iš tikrųjų vėl būtų sugriauta, sunaikinta kaip 1940-aisiais (neturiu galvoje paistalų apie Kubiliaus nuvarytą Lietuvą, nuo kurių sprogte sprogsta prorusiška ir bulvarinė žiniasklaida), ar po dar vieno istorinio sukrėtimo užtektų dabartinių (aišku, tada jau archyvinių) padoriosios žurnalistikos straipsnių, kad pagal juos būtų galima atkurti valstybę?
Arnoldas Aleksandravičius
