Kalendorinę žiemą pabiręs sniegas, Advento rimtis, noras įvertinti tai, kaip buvo gyventa ir kodėl elgtasi vienaip ar kitaip. Tokios mintys kyla turbūt kiekvienam. Man asmeniškai – ypač. Juk kaip tik tokiomis dienomis prieš keturiolika metų išėjo paskutinis „Genio“ žurnalo, kurio redakcijoje dirbau penkiolika metų, numeris, leistas UAB „Lietuvos rytas“.
Sakoma, kad kas septyneri metai žmogus atsinaujina. Tikriausiai atsinaujinau dukart.
“Genio” 500-ojo numerio išleidimo minėjimo dienomis (1994 03) – atsakingasis sekretorius Martynas Vainilaitis, redakcijos vedėja Sofija Sasnauskaitė, meninė redaktorė Irena Meištaitė (tada – Jagėlienė), vyriausiasis redaktorius Vytautas Račickas.
Prisiminti „Genio“ žurnalą, darbą jo redakcijoje paskatino keletas priežasčių: 2010-aisiais Adomo Mickevičiaus bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje ant palangės išdėlioti žurnalai su prierašu „Geniui“ būtų 70“ bei šiomis dienomis „Lietuvos aido“ korespondento kreipimasis dėl pokalbio apie dabartinę spaudą vaikams bei „Genio“ žurnalą.
Įkurtas 1940 metų spalio mėnesį rašytojo Liudo Dovydėno, „Genys“ ėjo neilgai. Pirmasis jo vyriausiasis redaktorius pasitraukė į Vakarus. Žurnalo leidyba Lietuvos rašytojų sąjungos iniciatyva buvo atnaujinta 1954-aisiais. Vyriausiuoju redaktoriumi tapo literatas Antanas Dulinskas, vėliau – Leopoldas Mykolaitis, Vytautas Barauskas, o nuo 1971-ųjų – dailininkas Stasys Jusionis. Jam vadovaujant, 1983-ųjų gruodį iš „Lietuvos pionieriaus“ laikraščio redakcijos perėjau dirbti į “Genį” . Vaikams skirti leidiniai tuomet priklausė LLKJS Centro komitetui. Leido juos LKP CK leidykla. Nepaisant to, „Genio“ žurnale vyravo žodžio ir vaizdo dermė. Kartais ir muzikos, nors tokių galimybių, kaip dabar, neturėjome. Paprasčiausiai spausdindavome dainų žodžius ir gaidas…
Redakcijos darbuotojų buvo nedaug: atsakingasis sekretorius poetas Martynas Vainilaitis, meninis redaktorius Edmundas Žiauberis, kuriam staiga mirus, šias pareigas užėmė Romualda Verygaitė, literatūros redaktorius K. Marukas (Marijonas Krasauskas), redaktorė-stilistė Birutė Petrauskaitė, techninė redaktorė Birutė Oksaitė. Man iš pradžių teko sekretorės-mašininkės etatas, nors faktiškai dėl M. Vainilaičio labai prasto regėjimo kartu dirbome atsakingojo sekretorius darbą. Vėliau keitėsi pareigų pavadinimas – atsakingojo sekretoriaus pavaduotoja, redakcijos vedėja.
Mums, etatiniams darbuotojams, talkino redakcijos kolegija (vėliau – taryba). Mano darbo pradžioje ją sudarė: prozininkas Aleksas Baltrūnas, LLKJS CK atstovė Valentina Daktaraitytė, dailininkė Irena Geniušienė, kritikas Jonas Linkevičius. Priklausė kolegijai ir atsakingi redakcijos darbuotojai: M. Vainilaitis, K. Marukas, E. Žiauberis. Po poros metų kolegiją papildė Reškutėnų (Švenčionių r.) vidurinės mokyklos direktorė Viktorija Lapėnienė, V. Daktaraitytę pakeitė Nijolė Ramonaitė, E. Žiauberį – R. Verygaitė. Talentu ir reiklumu kolegiją turtino rašytoja Vytautė Žilinskaitė. Laikui bėgant, į žurnalo vertintojų būrį buvo pakviesti poetai Sigitas Geda, Leonardas Gutauskas, kritikas Kęstutis Urba, prozininkas Romas Sadauskas, dailininkė Irena Žviliuvienė. Kasmet gruodžio pabaigoje šis kolektyvas susirinkdavo ir posėdyje aptardavo metų numerių kokybę. Žinoma, vartant turimus „Genio“ numerius, nelengva prisiminti, kas buvo girta, o kas – kritikuota. Išsamiau tai atsispindėtų, jei po ranka būtų ir posėdžių protokolai.
Daug ką pamatai sklaidydamas, skaitydamas ir žiūrėdamas marguosius „Genius“. Ryškiausi rašytojai: Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius, Ramutė Skučaitė, Anzelmas Matutis, Alma Karosaitė, Viktoras Miliūnas ir Viktoras Brazauskas, beje, ilgokai dirbęs šioje redakcijoje literatūros redaktoriumi, Danielius Mušinskas, Alis Balbierius, Jurgis Kunčinas, Juozas Erlickas ir begalė kitų – čia skelbė savo kūrybą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iš „Genio“ puslapių prabilo Vytė Nemunėlis (Bernardas Brazdžionis), Leonardas Žitkevičius, Stepas Zobarskas. Pirmasis „Genio“ redaktorius L. Dovydėnas paskelbia vaikų kūrinėlių apie knygnešius konkursą, deja, atvykti į mūsų šalį pasveikinti laureatų negali, nes negauna vizos, kurios tada dar buvo skirstomos Maskvoje.
Nealsuotų žurnalas tokia visaverte gyvybe ir grožiu be talentingiausių dailininkų: Laimos Barisaitės, Birutės Žilytės, Vangos Gedmantaitės, Albinos Makūnaitės, Rimos Stasiūnaitės, Kastyčio Juodikaičio, Rasos Dočkutės, Taidos Balčiūnaitės ir kitų nuoširdžių piešinių. Ypatinga šiluma dvelkia portretistės Danos Karaškaitės-Brusokienės nutapyti vaizdai. Nustebina ir sužavi 1988 m. sausio mėnesio „Genyje“ publikuotos E. Mieželaičio ištraukos iš poemos „Trys rožės mergaitei Ugnei“ ir tų pat metų balandžio mėnesio viršelio iliustracijos, kurių autorė – Liudvika Pociūnienė. Be galo gražūs, elegantiški darbai. Nepavykus prisiskambinti poniai Liudvikai, telefonu kalbėjausi su buvusia menine redaktore Romualda Verygaite, kuri patikino, kad tai gali būti tiesa, dukros piešinius į redakciją galėjusi atnešti mama Marija Ladigaitė, iliustravusi nuolat.
O kur dar Vitalijaus Suchockio „Paršiuko Čiuko nuotykiai“, Arvydo Pakalnio „Pykštuko nuotykiai“, „Micius ir Pykštukas“, Rolando Bilinsko „Tadas ir Šaradas“, Henriko Vaigausko „Indėnai“ ir daugybė kitų humoristinių kūrinių, tarp jų ir „Juokų maišelis“.
Gyvenimas mūsų šalyje keitėsi. 1990-ųjų lapkričio pabaigoje buvo įkurta uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos rytas“. Laikraštis „Komjaunimo tiesa“ virto „Lietuvos rytu“, o žurnalas „Genys“ perėjo šios bendrovės priklausomybėn. Vyriausiuoju redaktoriumi tapo rašytojas Vytautas Račickas, po kelerių metų jo pavaduotojais – Gintarė Adomaitytė ir Jonas Kriščiūnas.
Įsimintini sausio 13-osios įvykiai mums prasidėjo keliomis dienomis anksčiau, kai ginkluoti desantininkai įsiveržė į „Tiesos“ redakciją, primušė Nepriklausomybės Akto signatarą Zigmą Vaišvilą ir pasklido po visus Maironio gatvėje buvusios leidyklos kiemus. Redakcijos patalpose (Bernardinų sk. 8) tada likome dviese su menine redaktore R. Verygaite, mat vyriausiajam redaktoriui ir atsakingajam sekretoriui ten būti trukdė susitikimai su skaitytojais ar ligos…
Būdavo labai nejauku eiti kiemais į spaustuvę, kur beveik kiekviename kampe stovėdavo ginkluotas desantininkas. Bet žurnalą leisti reikėjo. Vaikai jį gavo ištisus metus, tegu plonesnį, prastesnio popieriaus. Blokada… Bet menininkų kūryba nesuprastėjo. O rizika buvo visur iki pat Maskvos rugpjūčio pučo.
„Genys“ keitėsi. Į žurnalo vidurį imta dėti laikraštinio popieriaus įdėklą, kuriame buvo spausdinamos įvairios užduotys vaikams, vėliau – kalendoriai, plakatai. Ne tik įdėkle, bet ir viršelyje pasirodė reklama. Ir skirtas jis buvo ne vien vaikams, bet ir paaugliams.
Būdama vyriausiąja redaktore G. Adomaitytė patikėjo man ugdyti skaitytojų grožio supratimą. Teko organizuoti ir tvarkyti skyrelius „Gražiakasė“, „Mažasis modelis“. Siūlydavau vaikams, kad ir šukuosenų bei aprangos užduotis atliktų kuo žaismingiau, kūrybingiau, sugalvotų literatūrinius pavadinimus. Bendraujant su vaikais ir jų tėveliais, būdavo daug labai gerų valandų. Juk susidraugaudavome, pamildavome vieni kitus. Iki šiol prisimenu Vildos Povilonienės, Danutės Elzbergienės grožio studijas, Ilonos Zazienės vadovaujamą Šiaulių kolektyvą „Stop kadras“.
Įvykis, davęs skaudžiausią smūgį „Genio“ žurnalui, buvo UAB„Lietuvos rytas“ atsisakymas jį leisti. Tai atsitiko 1998-aisiais. Kuo pagrįsti tokį vadovybės sprendimą? Manau, vien abejingumu Lietuvos vaikams, jų periodinei spaudai. Nepaisant „sunkmečio“, pinigų krepšinio komandos, televizijos studijos kūrimui ir kt., bendrovė rado…
Skaudina ir tai, kad buvo sudarytos aplinkybės IR skleidžiamos kalbos, neva „Genys“ – nepatrauklus, netinkamas naujiesiems laikams. Mes, jo redakcijos darbuotojai, buvome įdarbinti kituose „Lietuvos ryto“ padaliniuose. Man teko „Stiliaus“ žurnalo atsakingosios sekretorės pareigos.
„Genio“ leidybą perėmė Vytautas Račickas. Pajutęs, kad rinkos sąlygomis nepajėgs derinti rašytojo kūrybos ir žurnalo leidimo, jį perdavė leidyklai „Žalmedis“. Vyriausiąja redaktore tapo Raminta Kudarauskienė. Deja, rinka įveikė ir „Genį“, ir „Žalmedį“ …
Zofija Sasnauskaitė
lzdraugija.lt
