V. Tamulaičio literatūra: politinės skruzdėlių spalvos

„Mažai atsimename, apie tai, ką turime. Pasaulinio lygio vaikų literatūros rašytojo Vytauto Tamulaičio, kuris kartu buvo ir žurnalistas, neturi mūsų kaimynai latviai ar estai. Bet mes nenorime jo atsiminti“, – Lietuvos žurnalistų draugijoje (LŽD) vykusio minėjimo metu teigė kraštotyrininkas Albinas Vaičiūnas. Kaip pabrėžia A. Vaičiūnas, šiemet sukanka 100 metų nuo rašytojo V. Tamulaičio, kitados atrinkto į rašytojų vaikams planetos 30-uką, gimimo ir 70 metų nuo jo mirties, tačiau daugelis kūrybinių jo judesių bei nuopelnų Lietuvos kultūrai ir net politikai išlieka nežinomi.

„Sovietiniais laikais egzistavo Lietuvos komunistų partijos centro komiteto įdiegta praktika, kad per metus būdavo galima išleisti tik vieną vieno emigranto knygą, jei ji politiškai nepavojinga. Visi prašymai išleisti vaikams skirtas knygas, kuriose nebuvo jokios politikos, atsimušdavo į pastebėjimus, kad Kanadoje po karo apsigyvenęs lietuvis per daug aršiai pasisako už nepriklausomybę“, – pasakojo tyrinėtojas.

Jau Atgimimo laikais pradėjus mėginti išleisti „Skruzdėlytės Greitutės“ nuotykius (kurie išversti ir į anglų kalbą), kaip pasakoja tuometinėje Knygynų direkcijoje dirbęs A. Vaičiūnas, irgi kilo įvairių nesusipratimų. „Raudonosios“ skruzdėlės turėjo būti paverstos rudosiomis. „Tiek V. Tamulaičio tekste, tiek iliustracijose „skruzdėlės plėšikės“ buvo įvardijamos ir vaizduojamos, kaip raudonosios. Tai netiko sovietinei cenzūrai. Tada jas pakeitė „rudosiomis“. Tegul,girdi, plėšikais būna fašistai ir vokiečiai, o ne raudonieji ir rusai, kas netiko tuometinei politinio korektiškumo sanpratai“, – ironizavo A. Vaičiūnas.

Knygai pasirodžius 1992 metais, kuomet buvo persiųsta į Kanadą, tiek rašytojo žmoną, tiek seserį papiktino būtent ir tekste ir paveikslėliuose pakeistomis skruzdėlių spalvomis. „Vėlesniame leidime skruzdėlės jau nebe fašistinės. Vėl paraudonavo“, – šaiposi kraštotyrininkas. Kaip itin svarbų dalyką V. Tamulaičio karjeroje A. Vaičiūnas nurodo jo kūrinio patekimą į Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) antologiją „CHildren Everywhere”. Mat 1970 JTO paskelbė vaikų metais ir į visų šalių rašytojų organizacijas išsiuntinėjo raštus, prašydama pateikti kandidatūras, 30 geriausių vaikų literatūros rašytojams atrinkti.

Sovietų okupuotos Lietuvos rašytojų sąjungos tradicijos buvo, kaip pastebi kraštotyrininkas, paprastos ir griežtos. Niekas nė nebandė prašyti Maskvos leidimo kažkam dešimčiai dienų išvykti į tarsi ne patį svarbiausią renginį New Yorke.

Renginys, žinoma, atšauktas dėl to nebuvo, o į jį, nesureagavus okupuotos šalies kišeninei sąjungai, daugiausiai emigracijoje gyvenusio poeto Bernardo Brazdionio iniciatyva, nukako V. Matulaitis. Ir į JTO leidinį buvo patalpintas apsakymas „Petriuko vėliava“, kuris atskira knyga netrukus turi pasirodyti ir Lietuvoje. Maža to, pristatydamas kūrinį V. Tamulaitis esą buvo pasistatęs ant stalo lietuvišką trispalvę.

„Petriuko vėliavos“ siužete berniukas, 1941 metais (metai po okupacijos), Vasario 16 dieną Skirsnemunės pilyje kelia ne sovietinę, o tikrą trispalvę ir susižaloja. A. Vaičiūnio teigimu, prototipu „Petriukui“ buvo realus berniukas, kuris rašytojui, kuomet šis gyveno dar Panemunėje, atnešdavo laikraščius. A.Vaičiūnas pastebi, kad šios knygos (JTO leidinio) Lietuvoje neturi jokia biblioteka ir džiaugiasi vienintelį egzempliorių gavęs gavęs iš autoriaus sesers Jadvygos.

Kol kas daugiau V. Tamulaičio knygų išleista išeivijoje (Connecticute, New Yorke ir kt.), tačiau „Petriuko vėliavos“ galbūt bus galima ieškoti jau šių metų Knygų mugėje.

LŽD informacija: Vytautas Tamulaitis gimė 1913 m. sausio 17 d. Sutkiškių kaime, dabartinėje Kriūkų seniūnijoje, Šakių rajone. Jis mokėsi Marijampolės marijonų gimnazijoje, Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Karo mokykloje. Rašyti pradėjo gimnazijoje – „Dėdės Vingilio pasakojimai” buvo spausdinami „Žvaigždutėje”, bendradarbiavo ir kituose periodiniuose leidiniuose: „Šaltinėlyje”, „Šaltinyje” (jame 1931 m. publikavo keliolika eilėraščių), “Ateities spinduliuose”, “Pavasaryje”, “Ateityje”, “Kariūne”, “Žiburėlyje”, o emigracijoje – „Saulutėje”, “Lietuvių žodyje”, „Žiburiuose”, „Eglutėje”. Studijų metais išleido dvi pirmąsias knygas: „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai” ir „Kiškelio užrašai”. Vėliau skaitytojai sulaukė apysakos vaikams „Ateina pavasaris”, „Vytuko užrašų”, „Nakties ant Nemuno” , „Vieną kartą”. Vėlesnės knygos jau parašytos emigracijoje – apsakymai jaunimui „Sugrįžimas”, „Raguvos malūnininkas”( apie 1863 metų sukilimą), „Svirplio muzikanto kelionės”. Rašytojas rašė publicistinius straipsnius, redagavo karo mokyklos ir kitus leidinius. Taip pat rašė nuo 1935 metų San Paule (Brazilija) lietuvių bendruomenės leistam savaitraščiui „Šviesa“. Jungtinių Tautų Organizacijai 1970 – uosius paskelbus tarptautiniais vaikų metais, buvo surengtas vaikų literatūros konkursas. Jame dalyvavo ir Vytautas Tamulaitis (į Vakarus išvykti ir dalyvauti tokiame konkurse tuo metu negalėjo joks Lietuvos vaikų rašytojas). Parašęs apsakymą „Petruko vėliava” V. Tamulaitis pateko į geriausiųjų pasaulio vaikų rašytojų trisdešimtuką. Laureatų kūryba 1970 metais išleista knygoje „CHildren Everywhere”. Miręs 1993 metais V. Tamulaitis palaidotas lietuvių kapinėse Toronte, Kanada., kur prieš tai iš JAV atsivežė palaidoti anksčiau mirusį brolį Stasį.