SONY DSCPraėjo dvidešimt metų, kai Stasys Lozoraitis iškėlė savo kandidatūrą Lietuvos prezidento rinkimuose. Per itin trumpą rinkiminės kampanijos laiką jis stengėsi pasiekti ypač ambicingų tikslų – prisibelsti į laisvės siekiančių žmonių sielas ir jose įskiepyti laisvos tautos sąvoką. Nors S. Lozoraitis prezidentu ir nebuvo išrinktas, Lietuvos žmonių širdis jam vis dėlto pavyko pasiekti.

Minint šią svarbią sukaktį kovo 15 d. Istorinėje prezidentūroje Kaune vyko renginys „Kovos už tikrą Lietuvą pradžia“, kurį inicijavo Lietuvos ambasadoriaus Stasio Lozoraičio atminimo pagerbimo komiteto pirmininkė Marija Garšvienė. Minėjime dalyvavo garbūs politikai, akademikai, visuomenės veikėjai.

Lietuvai skirtas gyvenimas

„Gerai prisimenu tas dienas, kai susitikę su Stasiu Vašingtone kalbėjome apie artėjančius Lietuvos prezidento rinkimus, – sakė S. Lozoraičio bendražygis, jo rinkimų štabo vadovas ir artimas bičiulis Valdas Adamkus. – Pats Stasys abejojo, ar dalyvauti rinkimuose, ar tauta jį priims, ar supras. Vieną dieną jis sulaukė skambučio iš Lietuvos, kviečiančio atvykti bei aptarti kandidatavimo galimybes. Mes ilgai diskutavome, ar tikrai tinkamas laikas tokiai atsakomybei. Aš buvau už tai – jo visas gyvenimas, visas darbas buvo skirtas Lietuvai.“

Prezidentas V. Adamkus prisiminė, kad jau pati rinkiminės kampanijos pradžia 1993-aisiais buvo sunki ir mažai žadanti. Iki rinkimų teliko vos kelios savaitės, be to, reikėjo įveikti stiprų oponentą – Algirdą Brazauską. Per tokį trumpą laiką nebuvo galimybių apvažiuoti visos Lietuvos, susitikti su visais jos žmonėmis ir prisistatyti. Įsibėgėjus rinkimų kampanijai, rezultatas bendražygiams buvo aiškus, tačiau S. Lozoraitis ir V. Adamkus apie tai viešai nekalbėjo.

Ne mažiau svarbi buvo kita šios rinkimų kampanijos pusė. „Tai buvo proga visu stiprumu pristatyti naują, laisvės, sąvoką, – sakė V. Adamkus. – Mes iš visų jėgų stengėmės Lietuvos žmonėms pristatyti naują viziją, naują požiūrį, suteikti tautai viltį. Dėl to S. Lozoraičiui ir prigijo Vilties prezidento titulas. Nors rinkimų nelaimėjome, tikėjome, kad ši kampanija suteikė impulsą laisvam žodžiui, atvėrė žmonėms laisvo pasirinkimo galimybes. Jo įnašas į Lietuvos ateitį tikrai labai didelis, ilgalaikis ir nesibaigė su jo gyvenimu.“

Šviežio oro gurkšnis

S. Lozoraitis buvo svarbi figūra ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos mastu, turėjęs didžiulę įtaką įvairiems politiniams procesams. Europos Parlamento narė Laima Andrikienė prisiminė susitikimus su S. Lozoraičiu nuo pat jo atvykimo į Lietuvą aptarti kandidatavimo galimybių: „Jutau ypatingą pasitikėjimą S. Lozoraičiu, mylėjau ir gerbiau jį visa širdimi, priėmiau be jokių išlygų. Kai jis, mūsų kviečiamas, atvyko į Vilnių aptarti kandidatavimo prezidento rinkimuose galimybių, buvau viena iš dalyvavusiųjų pirmajame susirinkime. Tuomet jis prašė neeksponuoti, kad jis – dešiniųjų kandidatas, ir mes puikiai supratome, kodėl jam tai svarbu. Sutarėme, kad stengsimės pristatyti S. Lozoraitį kaip Lietuvą vienijantį, visų žmonių, o ne tik dešiniųjų pažiūrų rinkėjų prezidentą. Mūsų vilties prezidentą.“

L. Andrikienė pasakojo, kad S. Lozoraitis per rinkimų kampaniją stengėsi užmegzti dialogą su kiekvienu žmogumi: „Jo bendravimas buvo kaip šviežio oro gurkšnis – šiltas, paprastas, meilės ir atjautos sklidinas. S. Lozoraitis nebuvo „amerikonas“, kaip jį bandė pristatyti oponentai. Jis buvo tikras ir nuoširdus, nearogantiškas ir nebiurokratiškas. Ir tai buvo jo silpnybės tuometėje Lietuvoje…“

Vertybių puoselėtojas

Profesorė Ona Voverienė pabrėžė, kad svarbiausia dimensija, išryškėjusi S. Lozoraičio asmenyje, buvo mentaliteto skirtumai tarp buvusio sovietinio ir vakarų lietuvių: „Kai S. Lozoraitis grįžo į Lietuvą, joje kaip tik vyko aštri diskusija, ar reikia Lietuvai tautiškumo. Kaip prisimename, buvo skelbiama, kad visi žmonės, remiantys lietuvybę, yra urviniai. Ir S. Lozoraitis atgaivino vieną pagrindinių – tautiškumo – vertybių.“

Profesorė priminė, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, būtent šis diplomatas „padėjo visus taškus ant i“: 1990-ųjų kovo 10-osios vakarą paskambinęs Vytautui Landsbergiui S. Lozoraitis pasakė: „Skelbkite nepriklausomybę šiandien – rytoj jau bus vėlu.“

„Aš tikiu, kad S. Lozoraičio idėja – tautos dvasinis prabudimas ir prisikėlimas, nepriklausomos Lietuvos gerovė, kuriai jis harmoningai paskyrė visą savo gyvenimą, jau ne už kalnų,“ – sakė O. Voverienė.

Vaiva ŠTRIMAITIENĖ

* * *

Stasys Lozoraitis (g. 1924 m.) – lietuvių diplomatas, politikos ir visuomenės veikėjas, aktyvus Nepriklausomybės atkūrimo žygio dalyvis, išeivijos aktyvistas JAV ir Italijoje. 1935–1939 m. mokėsi Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje Kaune, vėliau mokėsi ir studijavo Romoje. 1943–1991 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto, 1983–1991 m. – Lietuvos pasiuntinybės patarėju Vašingtone. 1991 m. S. Lozoraitis buvo Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV ir Italijoje. 1993 m. kandidatavo Lietuvos prezidento rinkimuose, deja, nesėkmingai. Mirė JAV, ten ir palaidotas. 1999 m. perlaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Pagerbiant šį iškilų lietuvių diplomatą, politiką ir eruditą, jo vardu pavadinta Lietuvos žurnalistų draugijos premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.