Savo valstybės, dvidešimtajame amžiuje prikeltos, suniokotos ir vėl prisikėlusios, istoriją dar ilgai rinksime po trupinį, po skiautelę, ketindami sudėti į visumą. Nedalomą ir nesuklastotą.
Šias pastangas prasmingai papildo visai neseniai išleistas mūsų draugijos nario Aurelijaus Noruševičiaus istorinis liudijimas „apie partizaninio judėjimo Lietuvoje vyksmo priežastis, pasekmes ir istorinę reikšmę“, sudėtas į knygelę „Kai Gynėvė raudojo krauju“ (leidykla „Kalendorius“).
Kaip teigia autorius, „tai nedidelis paminklėlis Lietuvos partizanams, sunaikintiems okupantų ir jų pakalikų mažame Raseinių rajono Ariogalos seniūnijos Pagynėvio kaime“, kuris nesipuikuoja „nei dydžiu, nei žemės derlingumu, bet išskirtinis tuo, kad visi kaimo žmonės ir jų kaimynai iš gretimų kaimų vieningai stojo ginti Lietuvos laisvės ir tikėjimo“.
A. Noruševičius neapsiriboja sausų faktų pateikimu. Jis publicistiniu stiliumi bando įvardyti partizaninio judėjimo Lietuvoje prasmę, patirtų kančių priežastis, kartu lygindamas su šiandiena, klausdamas, kaip vertiname partizanų auką dabar. Skaudus šis palyginimas, knygelės autoriaus perteikiamas ne tik sugretinant požiūrius, bet ir juos vertinant įžvalgiais pastebėjimais.
Atkreipęs dėmesį į randamus netikslumus leidžiamose tautos genocido knygose, A. Noruševičius sudeda taškus ant „i“: „Rodos, jos specialiai skirtos klaidinti ir painioti žinias apie partizanus ir rezistentus, politinius kalinius ir tremtinius. Negi tuose centruose dirbantys žmonės nekvalifikuoti, kad neatlieka jokio tikrinimo, redagavimo, gal dirba visuomenininkai, neimantys atlyginimo? Mokyklinis jaunimas kartais net savo miestelio ar aplinkinių kaimų pokario istorijos nežino, šalia gyvenančių kaimynų, iškalėjusių lageriuose, nepažįsta, nematė, kur, kodėl ir kokie paminklai partizanams pastatyti.“
Knygelė „Kai Gynėvė raudojo krauju“ pagrįsta istoriniais dokumentais ir autentiškasis žmonių liudijimais. Tai kukli, bet labai reikšminga vienos vietovės žmonių ginkluoto pasipriešinimo okupantams enciklopedija.
Paminklinis kryžius Pagynėvio kaime partizanų aukai atminti buvo pašventintas 2013 m. rugpjūčio 3 d.
Skaitytoją, be abejonės, ypač sujaudins pasakojimas apie partizano Juozo Kepuraičio-Ąžuolo, žuvusio kautynėse su okupantais 1948 m. kovo 6 d., talentą. Giminaičiams pavyko rasti partizano paslėptą sąsiuvinį, kuriame jaunuolis užfiksavo tai, kas jam buvo brangiausia – tėviškę, jaunystės svajas. Kartu šiame sąsiuvinyje atsiskleidžia subtili asmenybė, turėjusi mąslų žvilgsnį į gyvenimą, tragiškose aplinkybėse radusi laiko bei vietos šypsenai ir netgi šmaikščiam posmui.
A. Noruševičiaus knygelė „Kai Gynėvė raudojo krauju“ sudaryta ir išleista kaip epigrafas neseniai atidengtam paminklui, skirtam Raseinių rajono Ariogalos seniūnijos Pagynėvio ir aplinkinių kaimų partizanams atminti.
Taurus darbas į bendrą istorinį aruodą.
Kazys Požėra
lzdraugija.lt
