1990 m. atkurtą Lietuvos valstybę buvo pasirengę ginti daug idealistų, tačiau jie neturėjo nei granatų, nei minų, nei prieštankinių raketų. 1990 m. rugpjūtį įsteigtas Krašto apsaugos departamento ginklų baras „Vytis“, vėliau tapęs valstybine eksperimentine ginkluotės gamykla. Inžinierius-konstruktorius, buvęs politinis kalinys Vytautas Stašaitis „Ūkininko patarėjui“ pasakojo, kad 1991 m. sausio 13-osios agresijos išvakarėse „Vytis“ buvo pagaminęs 500 padegamojo skysčio butelių, vadinamųjų „Molotovo kokteilių“. Tačiau šiandien svarbiausias Sausio 13-osios simbolis – ne liepsnojantis bent vienas rusų tankas, o 13-ka beginklių Lietuvos patriotų karstų.
1991 m. sausį Aukščiausiąją Tarybą (AT) iš vidaus saugojo beveik 2 tūkst. iškilmingai prisiekusių savanorių, parlamento išorę gynė 15 savanorių būrių.
„Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo tuomečio Krašto apsaugos departamento vadų ir karių, kodėl nė viena benzino bomba, ta populiariausia, greičiausiai pasigaminama pavergtųjų tautų savigynos priemonė, nebuvo panaudota pagal paskirtį – mesta į sovietų šarvuočius, puolusius Vilniaus TV bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą.
Įsakyta saugoti svarbiausius pastatus
„Iki 1991 m. sausio 12-osios šalies politinė vadovybė labiausiai tikėjo nesmurtinio pasipriešinimo taktika. Kruvinojo sekmadienio išvakarėse nuspręsta, kad tik svarbiausius valstybės pastatus – parlamentą, Vyriausybės kanceliariją ir valstybinį Lietuvos banką – galima ginti jėga. Taip nutarė Aukščiausioji Taryba. Dėl to kitur net nebuvo rengiamasi žūtbūtinai kautis, stabdyti priešo karo mašiną“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino Aukščiausiosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo gynybos štabo viršininkas, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininkas, atsargos pulkininkas Jonas Gečas.
Neteko griebtis savadarbių ginklų
Buvęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Lyderio ugdymo skyriaus viršininkas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus valdybos pirmininkas, atsargos majoras Albertas Daugirdas nustebo, po 23 metų pirmą kartą išgirdęs apie „Vyčio“ pagamintus „Molotovo kokteilius“, į kuriuos buvo įmaišyta baltojo fosforo, kad, buteliui sudužus į rusų tanko šarvus, pasklidęs mišinys užsiliepsnotų be jokio dagčio. „Mes, parlamento gynėjai, dislokuoti dabartiniuose trečiuosiuose Seimo (anksčiau – Profesinių sąjungų centro tarybos) rūmuose Sausio 13-ąją tokių bombų nematėme. Patys gaminomės paprasčiausius benzininius „Molotovo kokteilius“. „Pramoniniais“ padegamojo skysčio buteliais mus apginklavo vėliau. Buvome pasirengę pasinaudoti visais ginklais, kuriuos turėjome tomis dienomis, bet įvykiai tiek neišsirutuliojo, kad būtų tekę griebtis savadarbių sprogmenų ar šaunamųjų ginklų “, – kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“, pabrėžė ats. mjr. A. Daugirdas.
„Turėjome granatų su Bickfordo (padegamąja) virvele. Tuos sprogmenis pagamino buvęs sovietų politinis kalinys, auksarankis specialistas Algirdas Petrusevičius, vėliau kalintas ir nepriklausomoje Lietuvoje“, – su „Ūkininko patarėju“ prisiminimais pasidalijo AT gynėjų būrio vadas, buvęs Krašto apsaugos departamento instruktorius, verslo konsultantas Antanas Kliunka.
Gyvybes paaukojo dėl kilnojamosios įrangos
Pagrindinė Lietuvos tvirtovė 1991 m. sausio 13-ąją buvo Aukščiausioji Taryba, tačiau tą naktį trylika mūsų piliečių kitame Vilniaus gale paaukojo gyvybes dėl televizijos ir radijo įrangos, kurią buvo galima iš anksto pervežti į okupantams nežinomą ir nepasiekiamą vietą. 1918 m. vasario 16-osios akto signatarai nekvietė vilniečių ginti Martyno Kuktos spaustuvės, kada kaizerinės Vokietijos kareiviai veržėsi į spaustuvę konfiskuoti „Lietuvos aido“ laikraščių su Nepriklausomybės akto tekstu.
„Nebuvau atsakingas už TV bokšto gynybą. Kiek man žinoma, ta vaizdo ir garso įranga, kurią buvo galima pergabenti, kilnojamosios TV stotys, pervežtos prie parlamento, ten stovėjo per visą Sausio agresiją. TV laidos buvo transliuojamos iš Aukščiausiosios Tarybos ir jos prieigų. O stacionarios TV aparatūros išmontuoti ir išgabenti, matyt, nebuvo galimybės“, – samprotavo atsargos pulkininkas J. Gečas.
Kastetai darkė idealizuotus pasakojimus
1991 m. sausio mėnesį politikai pakiliai kalbėjo, kad svarbiausias Lietuvos ginklas – tautos dvasios tvirtybė, malda, daina, pilietinis nepaklusnumas sovietų okupantams. Viešai nebuvo įprasta užsiminti, kad kai kurie jaunesni parlamento gynėjai buvo pasičiupę kokį gelžgalį ar savadarbį kastetą. Artėjant 23-iosioms Sausio agresijos metinėms visuomenė sužinojo, kad dabartinis Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas vaikščiojo aplink AT su pistoletu, Atkuriamojo Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui tuometės Vidaus reikalų ministerijos ginklininkai įteikė pistoletą su skersai vamzdžio įstrigusiu šoviniu. Betrūksta tik „prisiminimų“, kad parlamento gynėjai turėjo ir amerikietiškų nešiojamų priešlėktuvinių raketų „Stinger“.
Ko išsigando okupantai?
„1991 m. sausio 11 d. parlamente prisiekė daugiau nei tūkstantis (kitais duomenimis – beveik 2 tūkst. – red. past.) savanorių. Maždaug tiek AT viduje buvo parlamento gynėjų. Kiek pamenu, labai menkai ginkluotų. Mūsų tuometinis arsenalas: medžiokliniai, mažakalibriai šautuvai, keliolika pistoletų, ąžuolinės lazdos, geležies strypai, apvynioti izoliacija, kad patogiau būtų užsimoti ir smogti. Karine prasme su tokia ginkluote nebūtų pavykę apginti Lietuvos širdies (kitaip parlamento tada nė nevadinome). Publicistas Edmundas Ganusauskas taikliai pavadino knygą apie Sausio 13-ąją – „Gyvoji barikada“. Tūkstančiai žmonių, susirinkusių prie parlamento, buvo tikrieji valstybės gynėjai. Jų išsigando okupantai“, – neabejodamas teigė buvęs AT gynybos štabo viršininkas J. Gečas.
Anot atsargos majoro A. Daugirdo, per pastaruosius dvejus-trejus metus pasirodė gana daug įdomių ir įtikinamų straipsnių apie parlamento gynėjų ginkluotę: pagaliau paskelbta, kiek paskutinę akimirką Ginklų fondo kurjeriai atvežė į Aukščiausiąją Tarybą pistoletų ir automatinių šautuvų AT Apsaugos skyriui, nemažai informacijos (tik neaišku, ar visiškai tikslios), kiek savanorių buvo ginkluoti šaunamaisiais ginklais.
Užsitęsę nutylėjimai
1991 m. sausį Lietuvai buvo naudinga nesakyti visos tiesos apie parlamento gynybos būdus, slėpti Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo planus, norint suklaidinti rusų okupantus. Mūsų Krašto apsaugos departamento sąmoningai kurstomi gandai apie „slaptuosius ginklus“, pasalas ir spąstus, neva paruoštus parlamento puolėjams, buvo Lietuvos pasirinkta sovietų karinę agresiją lydėjusio „informacinio karo“ taktika, turėjusi nusmukdyti rusų desantininkų kovinę dvasią. Bet apie daugelį 1991 m. Sausio karo epizodų ir dabar, po 23 metų, kalbama užuominomis, daug ką nutylint kaip tarpukario Lietuvoje apie tariamai vien tik lietuvininkų, be Didžiosios Lietuvos paramos, sukilimą Klaipėdoje 1923-iaisiais.
Nearti prisiminimų dirvonai
„Trūksta atkaklių žmonių, kurie nuosekliai, kruopščiai ištyrinėtų visą Sausio 13-osios agresijos panoramą, nepraleisdami nė vieno įvykio, ir talentingai parašytų, kaip mes atsilaikėme prieš „blogio imperiją“. Sausio 13-osios atminimo medaliais apdovanotų (ir nepelnytai pamirštų) žmonių atsiminimai dažnai epizodiški. Daugelis matė tik tai, kas dėjosi tose vietose, kur jie budėjo. O dar ir visagalis laikas kartais ištrina iš sąmonės klodų svarbius prisiminimus, palieka menkaverčius. Reikia tikros, neiškraipytos Sausio 13-osios istorijos. Ją tegali parašyti pareigingi mokslininkai, ištyrinėję to meto dokumentus, išklausę liudininkų prisiminimų, kitaip tariant, visa galva pasinėrę į tuometę aplinką, kai Lietuvos nepriklausomybei grėsė mirtinas pavojus. Bet nematyti pasiryžusiųjų imtis tokio titaniško darbo…“- apgailestavo Nepriklausomybės gynėjų sąjungos vadovas J. Gečas.
Iešmininkai nori būti vairininkais
Parlamento sargybinio A. Daugirdo nuomone, kai kurie Sausio 13-osios kariai prisimena mažiau, nei galėtų, nes nenori būti tampomi po teismus dėl įžeistos kokių nors „nematomųjų rezistentų“ garbės ir orumo, kaltinami šmeižtu.
„Neužmirškite, kad rusų okupacinė kariuomenė po Sausio agresijos dar daugiau nei dvejus su puse metų pasiliko Lietuvoje, mūsų šalį virpino vidaus politinės įtampos, kai kurie politikai buvo nepatenkinti pernelyg kukliu jiems istorikų ir politologų skirtu vaidmeniu per Sausio 13 -ąją, stengėsi pagražinti, laisviau perpasakoti istoriją, „švelniai” klaidino visuomenę“, – aiškino Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus valdybos pirmininkas A. Daugirdas.
Rengėsi partizaniniam karui
„Ar daug straipsnių išspausdinta, knygų parašyta apie tai, kaip 1991 m. sausį turėjo būti ginamos valstybės institucijos, koks scenarijus buvo parengtas, jeigu parlamentą būtų
užgrobusi sovietų kariuomenė, o Lietuvos valstybinių įstaigų darbas – suparalyžiuotas? Žinome tik tiek, kad Varšuvoje turėjo būti sudaryta Lietuvos išeivijos, emigracinė Vyriausybė su tuomečiu užsienio reikalų ministru Algirdu Saudargu priešakyje. Parlamento gynėjai ne tik rikiavo padegamojo skysčio butelius ar alyvuotais skudurėliais valė savo medžioklinius šautuvus, bet svarstė ir apie Lietuvos ateitį, jeigu okupantams būtų pavykę sunaikinti mūsų valstybingumą. Kai kurie iš mūsų rengėsi ir partizaniniam karui. Kodėl šiandien bijoma, vengiama šių temų?“ – stebėjosi atsargos karininkas A. Daugirdas.
Pergalės mozaika dar nesudėliota
„Iki šiol neaišku, kas iš pavaduotojų turėjo pakeisti Aukščiausiosios Tarybos pirmininką, pirmąjį atkurtos Lietuvos valstybės vadovą V. Landsbergį (į kurį, kaip Izraelio Mossado snaiperių šautuvų optiniai taikikliai į Palestinos išlaisvinimo organizacijos pirmininką Yasserą Arafatą, 1991 m. sausį buvo nukreipti sovietų KGB specialiojo būrio „Alfa“ smogikų lazeriniai tolimačiai – red. past.). Apie Sausio 13-ąją kiekvienas žinome po trupinėlį, bet tiksli, išbaigta mozaika dar nesudėliota. O gandai, prasimanymai, zoologinė neapykanta buvusiems bendražygiams liejasi per kraštus. Tada buvome labai vieningi, provokatorius greitai išaiškindavome ir tuoj pat užčiaupdavome“, – herojiškos 1991 m. sausio atmosferos ilgėjosi A. Kliunka.
Apgynę Vytį, padėkos nesulaukė
Per Laisvės gynėjų dienos renginius karininko A. Kliunkos būrio savanoriai paprastai rikiuojasi ten, kur prisiekė – Seimo laukiamajame. „Tirpsta mūsų gretos. Bet dar skaudžiau, kad valdžia buvusių savanorių nepastebi, išbraukia parlamento gynėjus iš asmenų, kuriems buvo numatyta suteikti aukščiausius valstybės apdovanojimus, sąrašų. Garsi LSSR rašytoja, buvusi Aukščiausiosios Tarybos deputatė, pati pasičiupusi du „signatarinius“ sklypus, pasišaipė esą savanoriai susirinko parlamento ginti suvilioti V. Landsbergio pažadų duoti žemės. Kiek čia mūsų tapo oligarchais, pasidarė stambiais žemvaldžiais ar žemgrobiais?.. Parlamento gynėjai tyliai miršta vieniši ir nuskurdę. Mes, ginklo broliai, renkame, aukojame pinigus savo rikiuotės draugų laidotuvėms. Vienas mano būrio kovotojas, 1991 m. sausio 13-ąją nukabinęs nuo Seimo sienos Vyčio atvaizdą ir rūpestingai Lietuvos herbą paslėpęs ant krūtinės po striuke, kad rusai neišniekintų, dabar serga Parkinsono ar Alzheimerio liga. Jokie vaistai nepadeda. 45 metų vyras gauna tik 700 Lt neįgalumo pašalpą“, – dėl nepavydėtino savo karių likimo jaudinosi buvęs savanoris A. Kliunka.
Atlaikė provokacijas ir neperžengė ribos
Buvęs Aukščiausiosios Tarybos gynėjas, atsargos majoras Albertas Daugirdas jaunimui nuolat mielai pasakoja, kaip buvo apsiginklavę 1991 m. sausio savanoriai (Foto – A.Girdziušas)
Mato Evangelijoje rašoma, kad Jėzus mokė apaštalus: atsidūrę tarp vilkų (krikščionybės priešų) būkite gudrūs kaip žalčiai ir nekalti kaip balandžiai. Buvusio AT gynybos stratego J. Gečo nuomone, Lietuva 1991-aisiais elgėsi panašiai ir laimėjo. „1990-1991 metais mūsų laikysena buvo gana protinga. Maskva tada dar nė negalvojo atitraukti iš Lietuvos 34 tūkst. savo kareivių. Neva „savarankiško“, „nežinia kam pavaldaus“ sovietų ypatingojo milicijos būrio OMON smogikai iki pat lemtingojo 1991 m. rugpjūčio stengėsi įvelti mūsų karius į „pilietinį karą“, kad SSRS kariuomenės daliniai galėtų gauti „taikdarių“ mandatą (galbūt net tarptautinį…). Jiems nepavyko! Lietuvoje akredituoti Vakarų žurnalistai visam pasauliui 1990-1991 metais pasakojo ne apie „separatistų” maištą prieš „ centristus”, bet apie mažą narsią tautą, kuri nesutiko antrą kartą per tą patį šimtmetį be kovos paklusti svetimai brutaliai jėgai”, – tvirtino J. Gečas.
Anot A. Kliunkos, Lietuvos kariai savanoriai ne tik atlaikė priešų provokacijas, bet ir sudrausmino savas „karštas galvas“. „Tačiau buvo tam tikra kritinė riba. Priešams ją peržengus, savanoriai būtų kovęsi kaip čečėnai, iki paskutinio atodūsio. Niekas nebūtų klausęs vadų įsakymų nesikarščiuoti, valdytis, kentėti“, – atvirai „Ūkininko patarėjui“ prisipažino Lietuvos parlamentą 1991 m. sausį gynusio būrio vadas A. Kliunka.
lzdraugija.lt
