Sausio 11 dieną istorinėje Prezidentūroje Kaune šešioliktąjį kartą įteikta Lietuvos žurnalistų draugijos įsteigta Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“. Šiemet ją pelnė katalikiškos spaudos darbininkas, publicistas ir vertėjas, periodinio leidinio „Bažnyčios žinios“ redaktorius Kastantas Lukėnas. Premija jam skirta už ilgametę ir nenuilstamą dorovinių vertybių sklaidą visuomenės komunikavimo priemonėse. Laureato regalijas K. Lukėnui įteikė Lietuvos žurnalistų draugijos pirminikė Gražina Viktorija Petrošienė ir jos pavaduotojas, LŽD Kauno skyriaus pirminiskas Kazys Požėra, piniginį prizą – premijos mecenatas, politikas ir ūkininkas Kazys Starkevičius. Sveikinimo žodžius tarė Kauno meras Andrius Kupčinskas, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, pirmoji premijos laureatė Nijolė Baužytė, kolegos, bičiuliai.
-Visą laiką jis gyveno kaip laisvas žmogus, – laureatą pristatė publicistas, bendramintis ir bendražygis Petras Kimbrys. Pasak prelegento, K. Lukėnas tiesiog paveldėjo vertybinę pasaulio sampratą. „Septintos kartos inteligentas“, – taip laureatą apibūdino P. Kimbrys. Jo tėvas dr. Saulius Lukėnas, baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, nuo 1947 m. iki 1992 m. dirbo dėstytoju Lietuvos žemės ūkio akademijos Mechanizacijos katedroje. Augęs mokslininkų, Nepriklausomos Lietuvos diplomatų, teisininkų, architektų aplinkumoje, K. Lukėnas baigė enciklopedinius „gyvenimo universitetus“, lengvai kalba keliomis užsienio kalbomis ir stebina, anot bičiulių, gebėjimu skaityti tris knygas vienu metu. Sovietmečiu paskutiniajame architektūros studijų kurse K. Lukėnas nutarė mokslus tęsti Sorbonos universitete. Ir išėjo į Paryžių. Sovietų pasieniečiai jaunuolį sustabdė, išvertė iš kuprinės knygas, ilgai tardė. Neradę „nusikaltimo sudėties“, leido jam dirbti muziejuje… kūriku, t. y. suteikė žmogui galimybę savarankiškai studijuoti filosofiją, semiotiką, mokytis kalbų. Atgimimo laikotarpiu kun. Vaclovas Aliulis iš pogrindžio spaudos žinomą K. Lukėną pakvietė dirbti žurnale „Katalikų pasaulis“. Važinėdamas iš Kauno į Vilnių traukiniu, K. Lukėnas išmoko ispanų kalbą. Per popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje ir vėliau tikintiesiems sulaukus garbių svečių iš viso pasaulio, K. Lukėnas vertėjauja, rašo įvykių apžvalgas, rengia informacijas užsienio spaudos ir radijo agentūroms. Jo straipsniai buvo skelbiami religinės krypties leidiniuose, žurnale „Naujasis židinys-Aidai“. Be to, K. Lukėnas bendradarbiauja su Vatikano radiju, rengia savaitines spaudos apžvalgas. „Nepaisant laureato nuveiktų darbų, stebina jo konspiraciniai gebėjimai – vengti viešumos“, – dar vieną bruožą pastebėjo P. Kimbrys.
-Žurnalistikoje atsiranda naujų krizių, viešasis kalbėjimas tampa komerciniu, – savo „atskirąją nuomonę“ pateikė laureatas K. Lukėnas. Jo teigimu, pačioje premijos formuluotėje užkoduotos dvi sąvokos: „kelyje“ ir „vilties“. Vadinasi, einame teisinga kryptimi ir matome šviesą.
Dabarties visuomenės susvetimėjimą, materialėjimą pastebėjo pirmoji Stasio Lozoraičio premijos laureatė, televizijos laidų ciklo „Mūsų miesteliai“ kūrėja N. Baužytė. Dvasios erozija, pasak jos, palietusi ne tik mokyklą, bet ir kaimų, miestelių bendruomenes, ištuštėjusios bažnyčios.
-Šiandien tamsos yra daug, ji mus gali slėgti, labai svarbu nešti tą žiburėlį, – apie laureato K. Lukėno nuopelnus kalbėjo Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius.
Stasio Lozoraičio premiją 1998 m. įsteigė Lietuvos žurnalistų draugija. Per šešiolika metų premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ tapo žurnalistai, kūrėjai, publicistai, dvasininkai, tremtiniai: N. Baužytė (1998 m.), Vaidotas Žukas (1999 m.), Kazys Požėra (2000 m.), Leonas Peleckis-Kaktavičius (2001 m.), Viktoras Alekna (2002 m.), Roma Grinbergienė (2003 m.), Vaclovas Aliulis (2004 m.), Liudvika Pociūnienė (2005 m.), Vanda Ibianska (2006 m.), Antanas Seikalis (2007 m.), Julius Sasnauskas (2008 m.), Edmundas Simanaitis (2009 m.), Andrius Navickas (2010 m.), Zenonas Mikalauskas (2011 m.), Marytė Kontrimaitė (2012 m.).
lzdraugija.lt
