Lituanisto Vinco Steponavičiaus (g. 1926 m.) pirmoji romantiška gyvenimo pusė nužydėjo gimtojoje Dzūkijoje. Jo brandos metai, apvainikuoti santuoka su mokytoja Irena Petrulyte (1930–2007), savo šaknis giliai įleido Aukštaitijoje. Ši lemtinga gyvenimo takoskyra ženklina be galo darbštaus, kūrybingo pedagogo plačias kilnios veiklos pradalges.
Buvę bendradarbiai ir mokiniai liudija, kad nenuilstantis švietėjas Vincas Steponavičius visą gyvenimą sąžiningai pelnė sau duoną. Dar vaikystėje giliai įsisąmonino tėvų, gimtojo Čižiūnų kaimo (Trakų apskr.) žmonių ir mokytojų skiepijamas dvasines vertybes, jomis pasikliovė savo vingiuotame gyvenimo kelyje. Dirbdamas Dzūkijos krašte – Žilinuose, Geidukonyse, Bukaučiškėse, Dauguose ir Pocelonyse (1952–1964), vėliau – Aukštaitijoje, Krekenavoje (1964–1994), mokytojas V. Steponavičius įtaigiai mokė vaikus gimtosios lietuvių kalbos ir literatūros, skiepijo gėrį, žadino ir ugdė meilę savo tautai ir tėvynei.
Vincas Steponavičius priklauso tokiems Lietuvos mokytojams, kurie neapsiriboja vien stropiu tarnybiniu darbu, o visą savo laisvalaikį, jėgas, resursus ir kūrybines galias aukoja tautos pažangai ir gerovei. Dar vaikystėje panūdęs bendradarbiauti spaudoje, jis savo plunksną be atvangos miklina visą gyvenimą. Periodinėje spaudoje paskelbė per 300 straipsnių, daugiausia – „Gimtinėje“ (2003 m. pelnė jos laureato titulą), „Lietuvos aide“, „Tėvynėje“, „Tremtinyje“, „XXI amžiuje“, „Apžvalgoje“. Jo kūrybą spausdino 56 periodiniai leidiniai.
Platus V. Steponavičiaus publicistinių pamąstymų tematinis spektras. Jam rūpi jaunosios kartos dvasinis pasaulis, tėvų, vaikų ir senelių tarpusavio santykiai, istorinės atminties būvis, tautos kovos dėl laisvės, gimtosios kalbos ir tautosakos lobynas. Vyraujanti tema – gimtųjų Čižiūnų ir Aukštadvario valsčiaus praeitis, tėviškėnų šnekta, papročiai, tradicijos, senoviniai valgiai, apeigos, apranga, sodybos ir kiti etnologinio pobūdžio dalykai, kuriuos itin plačiai aprašė „Gimtinėje“ (1990–2009). Nepamiršo ir antrąja jo tėviške tapusios Krekenavos. Spaudoje nemažai pasakojo apie veiklius kolegas, iškilius kraštiečius, jų išgyvenimus, patirtį, talentą ir godas. Įprasmindama šio darbštuolio gausų paveldo atradimų aruodą, Tėvynės pažinimo draugija (TPD) ir „Gimtinės“ leidykla sudarė V. Steponavičiaus etnologinių įžvalgų ir kūrybos rinktinę „Gyvenimo keliu“ (2006).
Kita gana ryški V. Steponavičiaus veiklos brydė – literatūrinė kūryba. Jo plunksnai priklauso per 100 eilėraščių, kurių dauguma išspausdinta. Sukūrė keliasdešimt apsakymų, ne mažiau – literatūrinių miniatiūrų, rašė humoreskas. Jo literatūrinę kūrybą spausdino 15 almanachų ir knygų. Vincas Steponavičius 1994 m. priimtas į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą (LKRS). Tėvynės pažinimo draugijos VII suvažiavimas už nuopelnus tiriant ir puoselėjant tautos paveldą Vincą Steponavičių išrinko Garbės nariu (2012).
Neįkainojamas pedagogo V. Steponavičiaus indėlis remiant ketvertą metų trukusią švietimo paveldo tyrinėjimo ekspediciją tėviškėje, Trakų r., ir talkinant knygos „Čižiūnų židinio šviesa“ (2014) leidybai. Be jo pagalbos toks sunkus tautotyros žinių rinkimo darbas nebūtų nė prasidėjęs. Ši 480 puslapių knyga – jo meile sušildytas paminklas gimtinei ir jos švietėjams.
„Dabar jau nedažnai sutinkamą idealizmą mokytojas Vincas Steponavičius nešiojo širdyje visą gyvenimą kaip švytinčią jo gyvenimo žvaigždę – iki pat rudens, brandaus jubiliejaus. Ir dabar ta jo žvaigždė neužgeso. Pakėlę į ją akis ir semiamės vilties bei kūrybingumo“, – sakė TPD surengtame šio tautos paveldo žinių rinkimo savanorio 80-mečio minėjime Tado Daugirdo premijos laureatė prof. Ona Voverienė / Prie tautotyros versmių. – Vilnius, 2009, p. 289.
Apie lituanistą, paveldo puoselėtoją ir poetą V. Steponavičių rašyta LKRS leidiniuose „Biografijos“ (2000) ir „Veidu į Tėvynę“ (2003), LKRS Panevėžio skyriaus almanache „Į savo žodį“ (2000), TPD biografiniame žinyne „100 tėviškės žinovų“ (2001), almanache „Tėviškės vyturiai“ (2005), K. Račkausko knygose: „Mano gimtinė“ (2002), „Penkiolika „Gimtinės“ metų“ (2004), „Tautotyros savanorių darbai“ (2009), „Tautos atminties sargybiniai“ (2012) ir „Čižiūnų židinio šviesa“ (2014), O. Voverienės knygoje „Prie tautotyros versmių“ (2009) ir kt.
Tėviškės pažinimo paramos fondo ir „Gimtinės“ leidyklos rūpesčiu išleista Vinco Steponavičiaus bibliografijos rodyklė: 1965–2006/sud. E. Bielskienė ir R. Murmokaitė, red. K. Račkauskas. – Vilnius: Gimtinė, 2006. – 56 p.
Dr. Kazys Račkauskas
lzdraugija.lt
