1993 m. Kandidato į LR prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų štabo ženklelis
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
Šiandieninėje Lietuvoje net buvę LSSR veikėjai, jų jubiliejai sulaukia daugiau žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio negu sovietų okupacijos metais Lietuvos laisvės bylos pasauliui neleidęs užmiršti lietuviškos diplomatijos vadovas, „Vilties prezidentas“ Stasys Lozoraitis jaunesnysis. Tik būrelis pilietiškų žmonių birželio 13 d. paminėjo netikėtos sveikata anksčiau nesiskundusio, sportiško S. Lozoraičio mirties 20-ąsias metines. Rugpjūčio 2 d. taip pat tyliai sukaks 90 metų, kai gimė (1924-aisiais Berlyne) pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vašingtone S. Lozoraitis. Prieš 20 metų S. Lozoraičio jaunesniojo patiklumu pasinaudojo nesąžiningi politikieriai, o jo mintis, idėjas, nenurodydami autoriaus, iki šiol sau prisiskiria dabartiniai Lietuvos politikai, ekonomistai, valdininkai ir visuomenės veikėjai.
Į euro zoną su ambasadoriaus palikimu
1990 m. kovo 11-osios nepriklausomybės akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas, 1993 m. buvęs kandidato į LR prezidentus S. Lozoraičio rinkimų štabo narys, atvirai kaltina „lietuviško“ euro kūrėjus plagiatu. 1993-iųjų sausio-vasario mėnesiais Lietuvos centro judėjimo lyderis R. Ozolas vaikščiojo įsisegęs į švarko atlapą S. Lozoraičio agitacinį ženklelį su Lietuvos ambasadoriaus Vašingtone rinkimų šūkiu „Laisvė, vienybė, gerovė“. Dabar šis šūkis atsidūrė ant „lietuviškų“ dviejų eurų nominalo monetų.
Stasys Lozoraitis buvo patriotas
„Tai vagystė, klastotė ir visuomenės suvedžiojimas pasinaudojus šventais dalykais. S. Lozoraitis ragino saugoti Lietuvos paribius (sienas), kitaip tariant – žemes. Net gyvendamas toli nuo tėvynės būsimasis „Vilties prezidentas“ dalijo išeiviams vadinamuosius „Lozoraičio pasus“ – savo tėvo, Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio vyresniojo sukurtus, oficialiai pripažintus tapatybės dokumentus emigrantams, išsaugojusiems saitus su Lietuva ir mokėjusiems lietuvių kalbą. Nė mažiausių abejonių nekėlė ir S. Lozoraičio jaunesniojo požiūris į nacionalinę valiutą, be kurios jokia savarankiška valstybė neįsivaizduojama. Manau, jeigu S. Lozoraitis sužinotų, kad dabartinės valdžios valia litui jau nebe daug liko gyventi, „Vilties prezidentas“ apsiverstų karste. O gal jau žino ir vartosi…“, – teigia Lietuvos centro partijos garbės pirmininkas R. Ozolas.
Varšuvos susitikimas
Net vienas Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) lyderių, būsimasis eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis pripažįsta, kad pusę gyvenimo Vakaruose praleidęs, užmezgęs pažintis su daugelio demokratinių šalių diplomatinėmis atstovybėmis ir užsienio reikalų ministerijomis S. Lozoraitis 1993-iaisiais būtų buvęs tinkamiausias šalies prezidentas, geriausias Lietuvos „veidas“ pasaulyje. Prieš 21 metus V. P. Andriukaitis, LSDP pirmininkas Aloyzas Sakalas ir Lietuvos demokratinės darbo (buvusios komunistų) partijos narys Justinas Karosas susitiko su S.Lozoraičiu ne Vilniuje ar Vašingtone, bet Varšuvoje, pasiūlė ambasadoriui kandidatuoti į prezidentus, žadėdami, kad jį palaikys „labai daug demokratinių jėgų“, o tuometis laikinasis šalies vadovas Algirdas Mykolas Brazauskas esą „neįsivaizduojąs savęs prezidentu, labiau norėtų spręsti ekonominius ir socialinius klausimus būdamas premjeras“. Prie garbingos vakarietiškos politikos pripratęs S. Lozoraitis negalėjo įsivaizduoti, kad sovietų Lietuvoje subrendę žmonės gali kalbėti vienaip, galvoti kitaip, o pasielgti trečiaip.
Istorija susiklostė kitaip
Kai S. Lozoraitis sutiko kandidatuoti, ekskomunistai „apsigalvojo“ ir paragino A.Brazauską stoti į rinkimų kovą. Per rinkimų kampaniją S.Lozoraitis tvirtino, kad nėra įsipareigojęs jokiai politinei jėgai Lietuvoje, bet neatmestų nė vieno žmogaus paramos, net jeigu šis praeityje ir buvo „raudonas“. S. Lozoraitis žurnalistams pasakojo, kad jo senelis Motiejus Lozoraitis, pirmasis Lietuvos advokatas, „pritarė socialdemokratams, o motinos pusseserė Katrė Matulaitytė buvo ištekėjusi už komunisto Karolio Požėlos“. Rinkimų kampanijai baigiantis S.Lozoraičio štabas pabandė vakarietišką politinį šachmatų ėjimą – ambasadorius viešai pažadėjo skirti A. Brazauską premjeru, jeigu bus išrinktas prezidentu.
1993 m. vasario 14 d. buvęs kompartijos vadovas A. Brazauskas jau per pirmąjį ratą nugalėjo „Vilties prezidentą“ S.Lozoraitį 20 proc. balsų persvara. Vadovaujama S. Lozoraičio, Lietuva tikriausiai būtų išvengusi daugelio garsių skandalų, kurie mūsų šalį krėtė per dvidešimt metų, bet istorija susiklostė kitaip.
Autoriaus nuotrauka
lzdraugija.lt
