Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
Prieš 75 metus Maskvos ir Berlyno (arba Molotovo-Ribbentropo) suokalbio aukos buvo penkios valstybės (trys Baltijos šalys, Suomija ir Lenkija) bei Rumunijos autonominė provincija Besarabija (dabar Moldovos Respublika), tačiau 1989 m. rugpjūčio 23-iąją, per pakto 50-ąsias metines, rankomis susikibo tik lietuviai, latviai ir estai. Buvęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo seniūnas, Baltijos kelio Kauno ruožo koordinatorius Aleksandras Abišala teigė, kad 1989 m. sovietų KGB Baltijos kelią apibūdino kaip pačią blogiausią nacionalizmo ir separatizmo apraišką.
1939-1940 metais visi didieji pasaulio agresoriai – bolševikinė Sovietų Sąjunga, nacionalsocialistinė Vokietija, fašistinė Italija, imperinė Japonija – sugebėjo užgniaužti tarpusavio nesutarimus ir sudarė draugystės sutartis, kad sukurtų naująją pasaulio tvarką. O demokratinės valstybės (Didžioji Britanija, Prancūzija) ir tautos, kurios jautė, kad gali virsti Europos genėjimo skiedromis, nepajėgė ar nenorėjo sukurti karinių, politinių sąjungų.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros vedėjas Zenonas Butkus tvirtina, kad Vakarų politikai šiandien elgiasi taip, kaip ir 1939-aisiais – dirba tik iki pietų, paskui pramogauja, atostogauja, vengia galvoti, kas bus kitas Rusijos grobis po Ukrainos, o Maskvos karo ir propagandos mašina veikia be pertraukų, todėl laimi.
O kur dar du?
Evangelijoje pagal Luką pasakojama, kaip Jėzus Kristus išgydė dešimt raupsuotų vyrų, bet tik vienas , pamatęs, kad ant kūno nebeliko bjaurių opų ir randų, sugrįžo atgal ir dėkodamas parpuolė Jėzui po kojomis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni?“ Lenkija ir Suomija 1989 m. formaliai buvo nepriklausomos valstybės, bet faktiškai Rusijos pastumdėlės. Lenkai galėjo prisidėti prie „gyvosios grandinės“ gedėdami 1940 m. Katynėje ir per 1944–ųjų Varšuvos sukilimą rusų bolševikų bei vokiečių nacionalsocialistų nužudyto savo tautos žiedo, o suomius tebeturėjo kankinti kartėlis dėl 12 proc. Suomijos svarbiausių pramoninių teritorijų, kurias atplėšė SSRS diktatorius Josifas Stalinas, pasinaudojęs sutarties su nacionalsocialistine Vokietija slaptaisiais protokolais. Be to, iš suomių buvo atimtas jų kultūros ir papročių lopšys – Karelija, o per karus su rusais Suomija neteko beveik 100 tūkst. žmonių ir turėjo statyti naujus namus kone pusei milijono pabėgėlių iš Karelijos.
Lėmė geopolitinis atstumas
„Gyvosios grandinės“ koordinatorius A. Abišala neprisimena, ar Sąjūdis bandė įkalbėti prie Baltijos kelio prisidėti suomius, tačiau, pasak jo, Lenkija Baltijos tautas parėmė „moraliai“.
„Tais laikais Lietuvos išsivadavimo sąjūdžio ryšiai su masine socialine antikomunistine Lenkijos „Solidarumo“ organizacija buvo labai geri. „Solidarumas“ nemažai mums padėjo. Suomiai, matyt, nejautė poreikio prisiminti senas žaizdas, nes sėkmingai pardavinėjo Rusijai savo medieną ir kiaulieną, apsirūpindavo rusiška nafta. Suomija buvo tikrai nepriklausoma šalis, nors ir „finliandizuota“, – teigė A. Abišala. Vis dėlto, anot 1990 m. kovo 11-osios nepriklausomybės akto signataro A. Abišalos, tokį „gyvosios grandinės“ ilgį ir koordinates lėmė paprastesni dalykai: geografinis trijų valstybių artumas ir visiškai vienodi estų, latvių ir lietuvių likimai XX a.
Neužteko drąsos stoti į „gyvąją grandinę“
Lietuvos SSR kompartijos (LKP) vadovas Algirdas Brazauskas 1989 m. vasario 16-ąją atvyko į Kauną, kai ten buvo iškilmingai atidengta sovietmečiu nugriauta Laisvės statula, ir dalyvavo mitinge, kurio oratoriai reikalavo Lietuvos nepriklausomybės. Kompartijos CK ideologijos skyriaus vedėjas Justas Vincas Paleckis 1989 m. rugpjūčio 6 d. kartu su išeivijos atstovais ir antisovietinių organizacijų vadovais pasirašė Gotlando komunikatą, skelbusį, kad „visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas – nepriklausoma Lietuvos valstybė“. Bet nė vienas LKP vadovas neatėjo į Baltijos kelią, kurio dalyviai nesakė jokių „kurstytojiškų“ politinių kalbų, tik dainavo susikibę rankomis.
„Kai LKP įsitikino, kad Sąjūdis jau ne juokais siekia atkurti valstybę, kompartijos vadovybė išsigando ir ėmė trauktis. J. V. Paleckio parašas po Gotlando komunikato tekstu tikrai nebuvo oficiali komunistų partijos nuostata. Manau, LKP ideologijos skyriaus vedėjas nesiruošė pasirašyti to dokumento, bet aplinkybės taip susiklostė. Nė vienas Aukščiausiosios Tarybos deputatas 1990 m. kovo 11-ąją irgi nedrįso balsuoti prieš Lietuvos nepriklausomybę, tik šeši susilaikė“, – palygino A. Abišala.
Akcija „užkrėtė“ trečdalį tautos
Baltijos kelias, kurį po 20 metų Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO įtraukė į atmintinų pasaulio kultūrinių reiškinių sąrašą, tai yra prilygino gruzinų poemos „Karžygys tigro kailiu“ rankraščiams, XIX a. Karibų jūros salų vergų registrams ar Velykų salos akmeninėms statuloms, 1989 m. labai sunervino Kremlių. SSRS kompartijos centro komitetas 1989 m. rugpjūčio 26 d. net pagrasino Baltijos šalims beveik tokiais pat žodžiais, kokiais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šiandien baugina Ukrainą ir pasaulio bendruomenę: „Rugpjūčio 23-iąją antisovietinės akcijos organizatoriai sukėlė tikrą nacionalistinę isteriją. (…) Nueita per toli, žmonės turi žinoti, į kokią bedugnę stumiami – jeigu nacionalistų lyderiams pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai būtų katastrofiški“.
„Vienas dalykas, kai Vilniaus Vingio parke į didžiuosius atgimimo mitingus susirinkdavo 20 tūkst., 50 tūkst. ar net 80 tūkst. žmonių. Ne visi net kaimyninėse šalyse ir sovietinėse respublikose apie tuos mitingus sužinodavo. Visai kas kita, kai trys tautos simboliniu veiksmu vieningai išsako savo svarbiausią troškimą. Tik pagalvokite, 2 mln. dalyvių! Manau, lietuvių – ne mažiau nei milijonas. Tiksliai suskaičiavome, kad vien kauniečių Baltijos kelyje susirinko 250 tūkst. Daugiau nei du trečdaliai „laikinosios sostinės“ gyventojų nuo kūdikių iki senelių. Per visą pasaulio istoriją nebuvo kitos pilietinės akcijos, kuri „užkrėstų“ mažiausiai trečdalį kokios nors tautos. Tokios vienybės, darnos, bendrystės nepavyktų pasiekti tenorint patekti į „Guinnesso“ rekordų knygą. Maskvoje ne kvailiai sėdėjo. Jie negalėjo negirdomis praleisti Baltijos kelio, puikiausiai suprato, kas vyksta, tik nežinojo, kaip stabdyti Baltijos tautas. Laimė, Maskva tuomet neturėjo jėgų represijoms, o ir tarptautinė padėtis nebuvo tokia palanki kaip 1991 m. sausį“, – lengviau atsiduso A. Abišala.
Ciniška žmogaus prigimtis
Ispanijos vyriausybė, matanti Baltijos tautų pavyzdžiu rankomis susikibusius katalonus, ar Didžiosios Britanijos valdžia, laukianti, kaip rugsėjį pasibaigs referendumas dėl Škotijos nepriklausomybės, tikrai nesižavi Baltijos keliu, tuometę mūsų laisvės siekio išraišką laiko separatizmo virusu, apkrėtusiu pokario Europą, kuri ilgai mėgavosi Pax Sovietica (sovietine taika), o dabar priversta dėl Ukrainos, paskui Baltijos šalis iš Eurazijos pro Rusijos užkardas besiveržiančios į euroatlantinę erdvę, sutraukyti senus, tamprius verslo, prekybos ryšius su Maskva. „Žmogaus prigimtis, švelniai tariant, pragmatiška, o šiurkščiai kalbant – ciniška. Nepasikeitė per 25 metus. Tada iš visų didžiųjų sostinių mus ragino neskubėti, neišsišokti, nepakenkti „patogiam“ Michailui Gorbačiovui, kuris pasirengęs baigti šaltąjį karą. Praėjo tiek laiko, atrodo, ir mes sėkmingai atgavome laisvę, ir Sovietų Sąjunga subyrėjo palyginti pakenčiamai. Abchazija, Padniestrė (Transnistrija) neatrodė labai rimti įtampos židiniai, kol neatsivėrė Ukrainos žaizda. Lyginant su tuo, kas dabar dedasi Pietryčių Ukrainoje, žinoma, mūsų graži, dainuojanti, nesmurtinė revoliucija tikrai atrodo kaip koks „nematerialus pasaulio kultūros paveldas“, – svarstė A. Abišala.
Neįmanoma pakartoti
Nepriklausomybės akto signataro A. Abišalos nuomone, kiek besistengtų katalonai ar kiti, Baltijos kelio pakartoti neįmanoma. „Škotai, katalonai, baskai, valonai gyvena daug geriau negu mes 1989-aisiais, kai nusprendėme ilgiau nebevilkti sovietų okupacijos jungo. Vakarų Europos „separatistiniai“ sąjūdžiai gali tikėtis gerokai mažiau užsienio rėmėjų, be to, ir bandymai atsiskirti nuo demokratinių valstybių ne tokie pavojingi, kaip mėginimai pasprukti iš diktatorių gniaužtų. Tačiau ir didžiosios Vakarų valstybės nemėgsta, kai mažieji bando susikurti savo namus…“ – pabrėžė A. Abišala.
Vakarų diplomatijos proto miegas
Istoriko Z. Butkaus manymu, Vakarų diplomatijai prieš 75 metus buvo būdingas „patologinis naivumas ir proto miegas“. „1939 m. rugpjūčio 21-22 dienomis Didžiosios Britanijos premjeras Neville`is Chamberlainas atostogavo, medžiojo Škotijoje, o du diktatoriai tuo metu baigė pasidalyti Rytų ir Vidurio Europą! Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Durao Barroso šiandien irgi nenori dėl Ukrainos tragedijos aukoti atostogų malonumų… Demokratinės valstybės apskritai niekada nesuprato, iš kur reikėtų laukti didžiausio pavojaus. Bijojo ne bolševikinės Rusijos, nacionalsocialistinės Vokietijos, o (įsivaizduokite!) Kinijos. Kaip ir šiandien dejavo: „Geltonoji rasė ateina!“ O tikrosios grėsmės nematė. Tarp Rusijos ir Vokietijos buvo 16 valstybių, 100 mln. žmonių ir tokia masė nepajėgė sulipdyti jokios bendros karinės sąjungos prieš Europos pjaustytojus. Tiesa, buvo bandymų kurti vietines koalicijas: 1920–1921 metais atsirado Mažoji antantė (Čekoslovakija, Rumunija, Jugoslavijos Karalystė), 1934 m. Graikija, Turkija, Rumunija ir Jugoslavija sudarė Balkanų paktą, vienijosi Skandinavijos šalys, bet trūko Baltijos valstybių sąjungos“, – emocingai pasakojo profesorius Z. Butkus.
Vėl sklando padebesiais
Politikos ir verslo konsultanto A. Abišalos nuomone, banditams visada lengviau susibičiuliauti. Sulipti į gumulą. „Jų nekamuoja jokie moraliniai skrupulai. Jeigu prireiks – draugystę sutvirtins ir smūgiais vieni kitiems į snukius. O taikiems žmonėms, demokratinėms valstybėms kokios nors smulkios problemėlės, skirtingi įstatymai trukdo susitarti net ir gresiant bendram mirtinam pavojui“, – apgailestavo A. Abišala.
Istorikas Z. Butkus ironizavo, kad Vakarų civilizacija šiandien vėl sklando padebesiais, gerokai atitrūkusi nuo rūsčios kasdienybės. „Vakarai labiausiai kankinasi, ar yra Dievas, kaip atsirado Žemė, Visata, o paprasčiausio dalyko, kas bus kita Rusijos auka po Ukrainos, nesupranta. Kaip paklaikę veja tokias mintis šalin. Baisiausia, kad Vakarai ima neigti net pačią politinę istoriją. Ar žinote, kuo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos diplomatai skiriasi nuo Rusijos užsienio reikalų ministerijos karjeros tarnautojų? Vakariečiai įpratę dirbti vos 4 valandas iš ryto, paskui jodinėja, žaidžia tenisą, mokosi šokti. O totalitarinių valstybių diplomatai-šnipai dirba, pluša dieną naktį ir laimi“, – nerimavo Z. Butkus.
Neįsivaizdavo savarankiškos Lietuvos
„Vilnijos“ draugija ir vyresni Lietuvos istorikai tvirtina, kad Varšuvos skriauda Lietuvai (Vilniaus krašto okupacija) 1938-1939 metais sutrukdė užmegzti glaudžius gynybinius Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Suomijos ryšius. Jaunesni Lietuvos politologai ir beveik visi Lenkijos analitikai tvirtina, kad Lietuva 1919-1938 metais galėjo pritarti lenkiškam naujosios Abiejų Tautų Respublikos projektui, būti Lenkijos jaunesniąja sese, drauge gintis nuo Maskvos ir Berlyno, nors net ir netekusi Vilniaus tarpukario Lietuvos Respublika buvo krikščioniškai pakanti lenkams: laikinojoje sostinėje gatvių pavadinimai buvo rašomi trimis kalbomis (valstybine, lenkų ir žydų (jidiš), Kaune iki sovietų okupacijos buvo spausdinami lenkiški laikraščiai „Nowiny“ („Naujienos“) ir „Chata Rodzinna“ („Gimtoji pirkia“). „Tarpukariu daugelis lenkų nuoširdžiai neįsivaizdavo Lietuvos atskirai nuo Lenkijos“, – samprotavo A. Abišala.
Galėtų uždusinti iš meilės
Anot Atkuriamojo Seimo nario A. Abišalos, prieš 25 metus rusai taip pat niekaip nepajėgė suprasti, kodėl po tiek „gražaus, darnaus bendro gyvenimo“ metų Lietuva staiga nutarė atsiskirti. „Tais pačiais 1989-aisiais Kaune vyko fizikų konferencija. Po oficialiosios dalies su draugais rusais visą naktį kalbėjausi apie Lietuvos istoriją, santykius su Rusija. Jie stengėsi mane atvesti į protą: „Jūs tokie negeri! Mes juk taip mylime Lietuvą ir lietuvius, tai kodėl norite palikti Rusiją…” Dabartinė Lenkija, anot lenkų disidento, istoriko, publicisto Adamo Michniko, daro dešimtis kartų daugiau klaidų (nes tiek didesnė už Lietuvą), kurios Lietuvoje gaivina nemalonius prisiminimus apie 1920 m. sulaužytą Suvalkų sutartį, „Varšuvos nesankcionuotą” generolo Lucjano Želigowskio maištą ir dabar kaimyninėje šalyje veikiančias „Lenkijos pakraščių susigrąžinimo draugijas”. Blogiausia, kad Lenkijos „globojama” Vilnija iš tiesų labiau linksta ne į Varšuvą, bet į Maskvą, todėl mūsų (lietuvių su lenkais) bendras tikslas turėtų būti Lietuvos Respublikos istorinio Vilnijos krašto integracija į Europos Sąjungą”, – tvirtino A. Abišala, 1992 m. rugsėjo 28 d. pirmasis iš atkurtos Lietuvos Respublikos premjerų nuvykęs oficialaus vizito į Lenkiją normalizuoti abiejų šalių santykių.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
lzdraugija.lt