Rugsėjo 12 d., penktadienį, 12 val. Vitražo galerijoje (Seimo I r.) bus pristatyta paroda „Lozoraičiai kelyje į Laisvę“, skirta Lietuvos diplomato, Vilties prezidento Stasio Lozoraičio jaunesniojo (1924–1994) 90-osioms gimimo metinėms paminėti.
Parodoje eksponuojamos Lietuvos visuomenei jau rodytos Lozoraičių šeimos fotografijos iš Vytauto Didžiojo universiteto S. ir S. Lozoraičių muziejaus fondų, taip pat unikalios, pirmą kartą pristatomos fotografijos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo Fotodokumentų skyriaus Stasio Lozoraičio jaunesniojo ir Danielos Lozoraitienės kolekcijos. Fotografijų autoriai – lietuviai Algirdas Sabaliauskas, Vladas Ščiavinskas, Jonas Staselis, taip pat užsienio fotografai – Arturas Maris (Arturo Mari), Michelis Janačis (Michele Iannacci), ir daugelis kitų, nežinomų fotografų, įamžinusių Stasio Lozoraičio politinę, visuomeninę bei kultūrinę veiklą.
Iš Užnemunės valstiečių kilusi Lozoraičių giminė paliko neišdildomą pėdsaką lietuvių tautos kelyje į laisvę ir stovi lygia greta šalia tokių Lietuvos politikai, kultūrai, švietimui nusipelniusių asmenų kaip Biržiškos, Jablonskiai, Vailokaičiai, Vileišiai ir kiti. Trys Lozoraičių kartos nuosekliai dirbo Lietuvos valstybingumo baruose kuriant, įtvirtinant, išsaugant ir atkuriant Lietuvos valstybingumą per visą XX amžiaus Lietuvos istoriją. Pirmasis iškilus šios šeimos atstovas – Motiejus Lozoraitis (1866–1907). Jis buvo Lietuvos teisininkas, pirmasis lietuvių advokatas, varpininkas, publicistas, pasak Jono Jablonskio, „Varpo“ doriausias, tiesiausias ir didžiausio takto žmogus“.
Jo sūnus Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898–1983) – žymus XX a. Lietuvos valstybės veikėjas, dirbęs Lietuvos pasiuntinybėje Vokietijoje. Jis buvo Lietuvos pasiuntinys ir laikinasis reikalų patikėtinis prie Šventojo Sosto, Lietuvos užsienio reikalų ministras, Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje. SSRS okupavus Lietuvą, ilgametis Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovas (iki 1983 m.) Stasys Lozoraitis vyresnysis, kaip ir kiti demokratinio pasaulio valstybėse rezidavę Lietuvos diplomatai, toliau tęsė diplomatinę tarnybą, liko ištikimas nepriklausomai Lietuvos valstybei ir duotai priesaikai.
Lietuvos diplomatinės tarnybos kelią pasirinko ir abu Stasio Lozoraičio sūnūs – Stasys Lozoraitis jaunesnysis ir Kazys Lozoraitis (1929–2007). Tai buvo tarnystės Lietuvai kelias, nes okupuotos valstybės diplomatų darbas nebuvo jokia privilegija, veikiau priešingai – sunki ir nedėkinga veikla. Net laisvajame pasaulyje okupuotų šalių diplomatai atrodė kaip diplomatijos ir politikos donkichotai, nepatogūs idealistai, kurių geriausiu atveju šalinamasi ar vengiama. Kaip teigia istorikė A. Petraitytė-Briedienė, „jie buvo gyva ir vienintelė jungtis su nepriklausoma Lietuva, jos valstybingumo įrodymas, laisvos Lietuvos simbolis“.
Aktyvi Stasio Lozoraičio diplomatinė veikla ir ilgametė patirtis, užsienio kalbų mokėjimas, asmenybės charizma, patarimai ir rekomendacijos Lietuvos politikams tapo lemiamais per Sąjūdžio atgimimą, Sovietų Sąjungos griūtį ir atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę 1990 m. kovo 11-ąją bei ją įtvirtinant tarptautinėje arenoje 1990–1992 metais.
Parodą „Lozoraičiai kelyje į Laisvę“ parengė Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyrius.
Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyrius
ldzraugija.lt
